24 Lapkritis 2017, Penktadienis

 

Pirmas
 

Pašaukta būti mokytoja

Dabar kaip niekad madinga kritikuoti mokytojus. Tai pašaukimo per mažai, tai atostogos per ilgos, tai šiaip nesimpatingi. Tik ar tikrai taip yra? Kai pasidairai po mokyklas, net aikteli... Jose dirba daug puikių žmonių. Jie sugeba nepasiklysti niekaip nesibaigiančios švietimo reformos labirintuose, rasti bendrą kalbą su reikliais tėvais, išmokyti net ir tuos, kurie į mokyklą ateina tik pasiausti. Viena iš jų - „Šaltinio“ pagrindinės mokyklos ir „Versmės“ gimnazijos mokytoja ekspertė Audra Paulauskienė.

Pavasario pranašai neskuba į Šaltaičius

Šaltaičiuose gyvenantys Irena ir Jonas Žmuidinavičiai sako seniai buvus tokį vėlyvą pavasarį. Balandžio trisdešimtąją Irena švenčia gimtadienį. Dažnais metais tuo laiku Jūros lankos jau geltonuodavo nuo pienių, o kieme žydėdavo tulpės. Kiek čia beliko iki tos balandžio pabaigos, o tulpės kieme tik pirmus lapelius kelia iš po žemės. Ir tie patys dar gali nušalti. O lanka, plytinti plačiai anapus kiemo tvoros, tebėra pilka, be gyvybės ženklų. Gamtai nerūpi net tai, kad Irena šiemet švęs savo jubiliejinį, šešiasdešimtąjį gimtadienį ir tikėjosi būti maloniai pasveikinta. Tiesa, kai kurie pavasario pranašai jau pasirodė. Parskrido gandrai ir taiso lizdą stulpe šalia namo. Vienas raudonsnapis pešioja žabus ir ruošia vietą naujai gandrų kartai auginti, kitas išdidžiai žirgliuoja po pievą ir ieško maisto. Seniai čia gandrai gyvena. Gal todėl ir sodybos šeimininkus gausiai apdovanojo. Irena ir Jonas išaugino net septynis vaikus, išleido juos į gyvenimą. Nors šiandien gyvena vienu du, kieme dažnai išgirsi vaikų šurmulį. Juk ir anūkų jau visas būrys. Irena visada laukia to šurmulio. Tai kas, kad anūkėliai kartais bežaisdami kokį gėlyną iškapsto ar gėlę numina. Juk jie patys yra lyg gėlės...

Kūrybinės Vaidos mintys išsilieja papuošaluose

Rodos, visai neseniai rūbų, papuošalų ieškojome prekybos centruose, didmiesčių parduotuvėse. Tik vienodumas, masinė mada greitai įkyrėjo ir jauniems, ir seniems. Todėl dabar vėl prisimename mezginius, nėrinius, kitas malonias rankų darbo smulkmenas, pridedančias mūsų įvaizdžiui originalumo ir savitumo.

Likimas suteikė antrą šansą

Dvynukai Gintarė ir Gediminas Morkai sulaukė pilnametystės. Ta proga į „Tauragiškių balso“ redakciją užsukusi jų močiutė Irena Tarozienė norėjo pasveikinti juos 18-ojo gimtadienio proga ir priminti, kad jos anūkai tarsi dukart gimę, arba gimę po laiminga žvaigžde.

Žvejai – ne melagiai

Kiekvieno žvejo svajonė – sugauti pačią didžiausią žuvį. Ne paslaptis, jog ne vienas žvejas, pasakodamas apie savo laimikį, mėgsta jį keliskart padidinti. Gal todėl jie nuo seno laikomi melagiais. Eidintų kaimo gyventojas Stasys Dabulskis, norėdamas „reabilituoti“ žvejus, įamžina savo ir bendraminčių trofėjus – įspūdingų žuvų galvas.
 

Kabinosi lyg želmenėlis į žemę

Platūs Jatkančių kaimo laukai dar  pilki ir tylūs. Tik retkarčiais virš jų sugagena į Šiaurę vasaroti grįžtančios laukinės žąsys, o iš pernykštės žolės kuokšto pakilęs vieversys primena - ateina pavasaris. Tuoj tuoj kaime prasidės darbymetis...

Gyvenimo užgrūdinta, gražių minčių pakylėta

Pas Joaną Zeveckienę užsukau gražaus jos 80-ties metų jubiliejaus proga. Kovo 15 dieną Mažonų seniūnijos, bibliotekos, mokyklėlės darbuotojai nuoširdžiai sveikino savo bendruomenės šviesuolę, puikią mamą ir močiutę. Nepamiršo jos ir artimiausi žmonės – vaikai, anūkai, giminės.

Kūryba ir aktyvi visuomeninė veikla neleidžia pasenti

Taip tvirtina tauragiškiai Irena ir Petras Tarozos, gyvenantys Dariaus ir Girėno gatvėje. Nors abu sutuoktiniai jau sulaukė garbaus amžiaus ir senokai mėgaujasi užtarnautu poilsiu, tačiau jie vis dar kupini kūrybinės energijos. Irena – piešia, mezga, groja, dainuoja, o Jonas – kuria eiles. Abu tvirtina esą menininkai „iš pašaukimo“, kuria savo malonumui, jokių specialių mokslų nebaigę.

Kalvio hobis – peilių gamyba

 

„Tauragiškių balso“ numeryje išspausdintame straipsnyje „Vaikai turi pažinti kuo daugiau gyvūnų“ paminėtas Kęstutis Plyskaitis kaip gyvūnų mylėtojas, tačiau jis pristatė ir kitą savo hobi – peilių gamybą.

Rupšlaukių iš Dauglaukio šeimos aprašymas vertas istorijos vadovėlio puslapių

2012-ųjų žiema niekaip nepasiduoda parverčiama ant menčių. Spardosi iš paskutiniųjų. Matyt, nėra girdėjusi Kristijono Donelaičio ,,Metuose“ išguldyto hegzametro apie pavasarį atkopiančią saulelę ir jos budinamą svietą, kaip ji pargriaudama  žiemos šaltos triūsus juokiasi. Neseniai 87-uosius pradėjęs Pranas Rupšlaukis žvelgia pro praplatėjusius gryčios langus tai į kiemą, tai į sodą ir vis nesiryžta eiti laukan. Mat kojos jau nebe tos. Dar praėjusią vasarą jos nešiojo šeimininką gana tvirtai ir tvarkingai, o dabar taip ir traukia prisėsti. Užtat pro langus dabar toli ir plačiai matyti. Visa Rupšlaukių šeimyna pernai supuolusi senąją šeimos gryčią suremontavo, atnaujino. Dabar ji sunkiai beatpažįstama. Apkalta dailiomis dekoratyvinėmis medžio lentomis, naujais langais į pasaulį žvelgianti, į erdvią verandą, lyg kokį prieklėtį jaukiai pasėdėti kviečianti. Čia - Prano gimtinė, čia jis 1929-ųjų sausio 28 dieną gimė, augo, iš čia išėjo į karą, čionai iš jo ir sugrįžo... Čia, šioje sodyboje ant kalniuko, už Dauglaukio tvenkinio, gyveno ir Prano tėvai, ją kūrė net tėvų tėvai. Pagal šios šeimos gyvenimą būtų galima rašyti mūsų valstybės istoriją.

Puslapiai

Reklama

 

 

 

 

  

 

tauragiskis.lt Webutation