21 Lapkritis 2017, Antradienis

 

Pirmas
 

Pavasariop, kai nenumaldomai pradeda ilgėti dienos, visi su viltimi laukiame vasaros ir atostogų. Taip norisi prisėsti ant žolės, kad nors verk. Planuojame, kur ilsėsimės, ką veiksime. Ir visi tikimės, kad vasara bus smagi. Tik ji, išdaigininkė, taip greitai pro mus pralekia, kad nesuspėjame nė apsidairyti.

Jau ir po Šv. Lauryno. Anksčiau tai buvo Perkūno diena. Tikėta, kad po rugpjūčio 11-osios, Šv. Lauryno dienos, perkūnas jau nebetrenkia, tik šiaip grūmoja. Iki šios dienos mūsų senoliai nekepdavo bulvių, obuolių, kad šalnos per anksti neužpultų. Nuo rugpjūčio vidurio giedresnėmis naktimis jau galima pastebėti ir dangumi riedančias „Lauryno ašaras“ – krintančius meteorų srautus. Kai tik tos ašarėlės pradeda riedėti, o vakarai darosi vis vėsesni, suvokiame, kad trumpa ir taip laukta  lietuviška vasara baigiasi. Čia pat Žolinė – paskutinė vasaros šventė. Nuo rugpjūčio 16-osios dienelė jau bus sutrumpėjusi net dviem valandomis. Dar kelios dienelės, ir gandrai ant savo sparnų išsineš pavakarius. Vėl vakarosime ir vakarieniausime „prie lempos“.
Kaip gaivi ankstaus vasaros ryto rasa pranyko, pralėkė daugelio lauktos atostogos. Vieni suspėjo nors trumpam nulėkti prie jūros, kiti - prie ežerų, mandresni ir užsienio kurortus aplankė. Tik ar visi?
Kai po atostogų susitikau nusiplūkusią savo kolegę, supratau, kad tikrai ne visi.  
- Kokios ten atostogos... Vaikai, namai, sodas...- numojo ranka moteris.
Pasidalijusi naujais daržovių marinavimo receptais, nuskubėjo pirkti produktų pas ją atostogaujantiems anūkams.
- Pailsėsiu, kai sugrįšiu į darbą, -  viltingai ištarė mano pašnekovė ir nuskubėjo.
O aš pagalvojau, kad tik mes, moterys, galime būti tokios. Lekiame, skubame, bėgame. Vis dėl kitų: dėl vyro, vaikų, anūkų. Tik reta pirmiausia rūpinamės savimi, o tik vėliau savo artimaisiais. Ir pati pagavau save panašiai besielgiant. Juk visai neseniai, kai po kelerių metų pertraukos apsilankiau  pas savo gydytoją, ši priekaištingai ištarė:
- Pilni kapai tokių, neturinčių laiko.
Ir buvo teisi. Kai mano dukra filosofiškai pareiškė, kad sveikas egoizmas kartais yra labai naudingas, supratau, kad maniškiai vieni tikrai nepražus, o man pačiai pats laikas pailsėti. Įtariu, kad panašiai jaučiuosi ne tik aš. Manydamos, kad be moteriškų rankų namiškiai prapuls, aimanuodamos, kad atostogoms trūksta pinigų, paprasčiausiai bandome pateisinti savo nemokėjimą ar nenorą pasirūpinti savimi. Todėl pradžiai nutariau susirasti dar pavasarį pradėtą skaityti ir, vasaros darbams prasidėjus, kažkur užmestą knygą. Giliai paslėpiau mezginius ir savo storąjį sąsiuvinį su daržovių konservavimo receptais. Suskaičiavusi paskutines šios vasaros atostogų dieneles, atsidusau – dar yra kelios laisvos dienelės. Kai nuvažiuosiu į sodą, pirmiausia pasisupsiu ant sūpuoklių, kabančių po ąžuolu. Šią vasarą jų niekas net nepajudino. Gal ir prie jūros dar suspėsiu nuvažiuoti. Juk iki rugsėjo dar yra laiko ir gandrai ant savo sparnų vasaros dar neišsinešė.
 

Sigutė PUMPUTIENĖ

Komentarai

 #
O kodėl galime skaityti minteles, parašytas net prieš pora metų? Ar ilgai internetinis "Tauragiškis" bus gyvas vien policijos suvestinėmis ir politikų sveikinimais?
 

Komentuoti

(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.

Reklama

 

 

 

 

  

 

tauragiskis.lt Webutation