21 Lapkritis 2017, Antradienis

 

Pirmas
 

Tauragiškis Jonas Stanys - beveik mūsų valstybės bendraamžis. Gimė jis 1922-aisiais, praėjus vos ketveriems metams po Lietuvos Nepriklausomybės akto pasirašymo. Ir kaip tik - vasario 16-ąją. Šiandien žurnalistai ,,graibsto“ tokiu istoriniu laiku gimusius žmones, užrašinėja jų prisiminimus. Tokia proga pasinaudojau ir aš, sužinojęs, jog Oranžerijos gatvėje gyvena Jonas Stanys, poryt kartu su Nepriklausomybės diena minėsiantis savo 90 metų jubiliejų. 
Jei šiandien Oranžerijos gatvėje dairysitės šiltnamių su gėlynais, giliai nusivilsite. Jokios oranžerijos čia neberasite. Mat gatvės pavadinimas mena jau prabėgusius laikus, kai tarybiniais laikais komunalininkai čia turėjo stiklu dengtą oranžeriją. Viskas gyvenime keičiasi, mainosi... Tačiau aš šeštadienio popietę patekau į oranžeriją, esančią Birutės ir Jono Stanių namo svetainėje. Šeimininkė myli gėles ir turi jų gausybę. Ypač su pasididžiavimu ji rodė alijošių, besistiebiantį link lubų. Jis žydi dažnai, žiedai, tiesa, jau nuvytę, ir dabar dar matosi. Užtat sodybos šeimininkus radau tikrai žvalius ir ,,žydinčius“. Jie buvo tokie jaunatviški, kad net nepatikėjau jų ,,deklaruojamu“ amžiumi.
- Tiesa, tikra tiesa, - tvirtino Jonas su Birute, - juk ir kartu jau nugyvenome penkiasdešimt devynerius metus, kitų metų gegužės septynioliktą bus šešiasdešimt metų, kaip kartu... Deimantinės mūsų vestuvės artėja. Tikimės sėkmingai sulaukti...

„Istorinis“  gimtadienis kėlė rūpesčių

Jonas prisimena, kaip tarybiniais laikais apie vasario šešioliktąją buvo baugu net užsiminti. Nekalbant jau apie kokį nors tos datos paminėjimą. Todėl ir tądien švenčiantis gimtadienį žmogus buvo labai įtartinas. Todėl ir Jonui gimtadienius tekdavo paminėti slapčia, nesigarsinant. Užtat Birutė sako savo gimtadienį tais laikais galėjusi švęsti plačiai ir atvirai. Mat ji gimusi gegužės pirmąją, jos gimtadienis sutapdavo su tarybine darbininkų švente.
Besidomėdamas jubiliato Jono biografija prašau jo giliau pasinerti istorijon. Juk jis daug žino, daug prisimena. Visas jo gyvenimas - tarsi miniatiūrinė mūsų valstybės istorija, rašyta vienos giminės, vienos šeimos ,,rėmuose“. Jono tėveliai Stanislovas ir Emilija prieš pirmąjį pasaulinį karą gyveno Zarasuose. Caro laikais Zarasuose gyveno daug rusų, tad Stanislovas Stanys mokėjo rusiškai. Buvo darbininkas. Duonos ir uždarbio ieškoti šeima persikėlė į Liepoją, kur Stanislovas dirbo karo uoste darbininku. Po kiek laiko tuos darbininkus perkėlė tvirtinti Kronštato tvirtovės įtvirtinimų  Petrograde. Ten ir užklupo revoliucija. Per tą sumaištį neliko darbo, atėjo badas. Staniai su trim mažais vaikais bandė grįžti į Lietuvą, tačiau čia jau buvo nauja valstybė, kariaujanti su Rusija. Todėl  ir grįžimas namo buvo nelengvas, ilgas. Traukinius  stabdydavo kariškiai, juos  rekvizuodavo, išlaipindavo keleivius kokioje pamiškėje. Galop Lietuvą pasiekė tėvas, o po kiek laiko susijungė ir visa šeima. Naujais namais tapo Skuodo rajono Šulpetrių kaimas netoli Ylakių miestelio. Čia ir gimė Jonas. Naujakuriai buvo bežemiai. Padėjo mamos Emilijos sesuo, išvykusi Amerikon. Ji atsiuntė šiek tiek pinigų, tad Staniai Giedrimų kaime nusipirko 5 hektarus nederlingos žemės ir ten sukosi kaip įmanydami su penkiais savo vaikais. Gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Jonas gerai prisimena tos prieškario Lietuvos kaimą, jo vargus. Daugelis kaimo darbų krito ir ant jo, paauglio, pečių. Darbo jis nebijojo, ne jie labiausiai užsifiksavo jo atmintyje, o kartais sveiku protu nesuvokiami aplink gyvenusių žmonių veiksmai. Keturiasdešimtaisiais, kai pirmąkart ,,atėjo“ rusai, Jonui buvo aštuoniolika. Bet ne tie metai labiausiai įsirėžė atmintin, o keturiasdešimt pirmieji, kai užėjo vokiečiai. Jau antrą karo dieną, kai vokiečiai Skuode dar nebuvo spėję sušilti kojų, kai Ylakiuose pasirodė buvęs smetoniškos Lietuvos kapitonas ir ėmė daryti tvarką. Surinko kelis bendraminčius, užsidėjo baltus raiščius ant rankų ir ėmėsi bausti buvusių skaityklų vedėjų, apylinkių pirmininkų. O kitą dieną po pietų  giedrimiškiai išgirdo nuo Ylakių sklindančius šūvių garsus. Rytą smalsumo vedamas Jonas nuėjo į miestelį. Matęs krūvas sušaudytų žydų. Pamatęs krūvos viršuje pažįstamą jauną gydytoją, ant jo - trijų metų berniuko lavoną. Iš kalėjimo atvaryti žmonės į iškastą tranšėją krovė lavonus, o tą vaikelio kūną sargybinis švystelėjo tranšėjon lyg kokį nereikalingą daiktą... Pasakojo Jonas ir apie karo metus, pokarį, miško brolius, kuriuos pirmąkart sutiko gegužinėje. Tie Jono nelietė, išsivedė tik apylinkės pirmininką ir sekretorių, klausė, ar nėra komjaunuolių. Jonas buvo neutralus. Nei  į komjaunimą stojo, nei miškan ėjo, dėl ko dabar visai nesigaili.

Dėl pirmininkavimo gėdos nejaučia

Jonas ir dėl tarybinio laikotarpio nejaučia gėdos. Taip likimas susiklostė, kad ilgą laiką tuo laikotarpiu jis dirbo ,,valdiškame darbe“. Kol buvo Skaudvilės rajonas, jiedu su žmona Birute Skaudvilėje buvo vieni iš svarbiausių finansininkų. Vilniaus universitetą baigusi Birutė vadovavo Valstybiniam bankui, Jonas - Taupomajai kasai. Panaikinus rajoną,  jiedu 1962 metų pabaigoje pradėjo savo darbo biografijas Tauragėje. Jonas penkis metus vadovavo Žemės ūkio darbuotojų  profsąjungos rajono komitetui. Tada jį ,,sugundė“ vadovauti kolūkiui. Paabejojęs Jonas sutiko išbandyti save žemės ūkyje. Juk buvo visą prieškarį, karą ir dalį pokario gyvenęs ir dirbęs kaime. Pamena, kaip jį nuvežė į Dapkiškius, Pilaitės kolūkį, kaip kolūkiečiai jį rinko pirmininku. Ataskaitinis, kaip nekeista, vyko taip pat vasario 16-ąją, 1968 metais, nes ,,valdiškų“ renginių tą datą niekas nedraudė. Jau kitą dieną Jonas sužinojo, jog fermose pasibaigę pašarai, nėra kuo šerti gyvulių. Taip prasidėjo trylikos metų jo darbo biografija šiame poste.
Yra žmonių, kurie bet kokį, tais laikais užėmusį valdišką postą, vadina vos ne priešu. Gal ir Jonas turi taip mąstančių pažįstamų. Tačiau didesnė dalis kitokių. Į pensiją jis sako išėjęs tą pačią dieną, kai sukako 60, tai yra 1982-ųjų vasario 16-ąją. Lygiai prieš 30 metų. Tačiau poryt, kaip ir prieš penkerius metus, ir prieš dešimtmetį, Jonas sulauks buvusių kolūkiečių delegacijos iš Dapkiškių. Savo buvusio pirmininko žmonės nepamiršta. Matyt, geras buvo žmogus.
Jonas neslepia buvęs gana griežtas. Pirmiausia neapsikentęs tų, kurie bandė pasinaudoti kolūkio turtu, ką nors stengėsi nugvelbti. Teko tokius auklėti, bausti. O svarbiausia - pačiam rodyti gerą pavyzdį. Kaip ir visi kolūkiečiai, turėjo 60 arų sklypelį, sodino jame bulves, veždavo parduoti. Taip metai po metų pasistatė ir šiuos namučius, kuriuose dabar dviese su Birute jaukiai gyvena. Tyliai, ramiai, be didelio šurmulio, užsiėmę kasdieniškais darbais. Tie darbai labai paprasti - nukasti žiemą sniegą, pakūrenti pečių. To kiemo ne tiek daug. Tarybiniais laikais duodavo tik 6 arų sklypą. Jame bandė suręsti bent šiltnamiuką. Tačiau taip ir liko pliki pamatai... Medžių irgi ne ką pasodinsi. Tad vasarą išneša laukan tą ,,oranžeriją“ iš svetainės ir džiaugiasi jos žaluma. Šeimininkai sako namuose nenuobodžiaujantys. Laikas jiems, anot Birutės, lekia nenumaldomai. Kodėl taip yra, niekas nežino. Štai ir Jono devyniasdešimtmetis ,,atšuoliavo“ taip nelauktai, netikėtai. Ar didelis bus suėjimas? Nelabai. Namiškių būrys Stanių šeimoje nėra didelis. Tauragėje iš artimųjų - ligoninėje dirbanti anūkė Ieva, dar anūkas Paulius Vilniuje. Tačiau draugų būrys didelis, jie tikrai nepamirš šių jaukių namų Oranžerijos gatvėje, sušildys namiškius savo apsilankymu. Linkės sveikatos, laimės, ilgų gyvenimo metų. To ir aš noriu palinkėti Jonui ir Birutei. Nes vieno be kito neįsivaizduoju...

Tadas MEIŽELIS
 

Komentarai

 #
labai malonu skaityti ir zinoti kad dede sveikas ir zvalus isties tai itin tyras ir skaidrus zmogus
 

Komentuoti

(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.

Reklama

 

 

 

 

  

 

tauragiskis.lt Webutation