23 Lapkritis 2017, Ketvirtadienis

 

Pirmas
 

Daugiau kaip prieš du šimtus metų atkeliavusios į Lietuvą braškės yra kvapniausia  beprasidedančios vasaros dovana. Darbščių žmogaus rankų išmyluotos, saulutės išbučiuotos  iš visų uogų jos pačios pirmosios  pradžiugina ir jaunus, ir senus. Visiems norisi ne tik paskanauti šių puikuolių, bet ir sužinoti, kaip jos auginamos. Todėl apie braškių priežiūrą, apie prekybą jomis sutiko papasakoti pagramantiškė Renata Šlepienė.

Sigutė Pumputienė

Dirba visa šeima

- Auginti braškes sugalvojo mano vyras, - prisimindama savo braškininkystės pradžią papasakojo Pagramantyje gyvenanti ir jau aštuntus metus triūsianti savo braškyne Renata Šlepienė.

Šeimos galva dirba užsienyje ir namuose lankosi retai. Todėl, kaip pati pajuokavo, įgyvendinti vyro idėjas dabar tenka jai. Moteris dirba pagalbine darbininke Raselės Sružeckienės gamybos įmonėje. Gamina ekologiškus žaisliukus vaikams iš natūralių medžiagų.

- Tik pažiūrėkite, koks šaunus tas dryžuotas zuikelis, - juokavo, rodydama minkštutėlį malonų  žaisliuką. Kaip sakė Renata, šis darbas daugiausia žiemai ir lietingoms dienoms. Likusį jos laiką pasiglemžia braškynas.

- Tai daug triūso reikalaujantis verslas. Tiems, kas bijo darbo, nori greito ir didelio pelno, braškių geriausia ieškoti turguje, - sakė Renata Šlepienė.

Kaip pati prisipažino, viena su darbais niekaip nesusidorotų. Didžiausi Renatos pagalbininkai ir verslo partneriai yra jos tėveliai Zita ir Ironimas Kavaliauskai. Tą dieną, kai lankiausi ponios Renatos namuose, čia svečiavosi ir jie. Įsijungusi į pokalbį ponia Zita sakė, kad darbymetis jų braškyne prasideda dar sniegui nenutirpus ir baigiasi rudeniop. Abi moterys vieningai tvirtino, kad be vyriškos rankos tikrai neišsiverstų.

- Tėvelis mus į laukus nuveža ir parveža, nugabena uogas į turgų ar nuveža klientams, nudirba visus mechanizuotus žemės darbus,- vardijo Renata. O linksmai nusiteikusi Renatos mama Zita Kavaliauskienė sakė:

- Esu pagrindinė mūsų uogų pardavėja, todėl birželio ir liepos mėnesiais nuolat tenka būti Tauragės turgelyje prie muzikos mokyklos.

Abi moterys kartu pluša laukuose. Kai prasideda uogų skynimas, talkina ir Renatos Šlepienės vaikai. Septyniolikmetė Agnė jau dirba nebe pirmą vasarą. Šiais metais talkon šoks ir vienuolikametis Airidas.

- Vaikams už kiekvieną priskintą kilogramą mokame po penkiasdešimt centų, - sakė Renata Šlepienė, tvirtindama, jog  kai atžaloms mokama „alga“, tai ir darbas geriau einasi.

Ką daryti, kad uogelės gražiai augtų ir našiai derėtų?

Apsilankėme ir šeimos braškyne, esančiame netoliese, vos keli žingsniai už Pagramančio gyvenvietės.

- Mūsų valdos nedidelės, vos trisdešimt penki arai. Auginame ankstyvąsias ir desertines veisles. Veislės olandiškos, todėl prieš sodindami didelius plotus visada pasitikriname, ar jos tinka mūsų klimatui, - sakė Renata Šlepienė, ranka rodydama į tvarkingai susodintas braškių eiles. Pripratusiems prie nedidelių sodų sklypelių įspūdingo ilgio vešlių braškių kerų vagos tikrai padarytų įspūdį.

- Ankstyvą pavasarį, kol sniegas dar neištirpęs, dirvą barstome pelenais, vėliau tręšiame trąšomis be chloro, su dumbliais. Jei reikia gintis nuo pasitaikančių ligų, kol augalai dar nežydi naudojame kalio permanganato tirpalą, - dalijosi priežiūros subtilumais Zita ir Ironimas Kavaliauskai.

Pasak jų, geriausia, kai braškių daigai susodinami vieni nuo kitų 20-30 centimetrų atstumu. 

- Braškes geriausia sodinti priemolyje, molingoje dirvoje. Ir dar jos mėgsta purenimą, - sakė Renata Šlepienė.

Pavasariais pirmąjį kartą su specialia technika žemelę išpurena Ironimas Kavaliauskas. Vėliau, kai prasideda žydėjimas, jau moterys kauptukais nuolat laisvina aplink kerelius esančią žemę. Šeimyna ir pati nežino, kiek kartų per metus tenka rankomis kauptuku iškedenti kiekvieną sklypo grumstą, išravėti  nereikalingas žoles. O kur dar mulčiavimas, laistymas ir kiti darbai?

-    Šiais metais potvynis apgadino uogienojus, teko dalį atsodinti. Būna, kad ir šalnos pakanda, bet pastebėjome, kad dengti neverta. Pridengtos braškės,  nors ir išsaugo pirmuosius žiedus, vėliau duoda mažesnį derlių,- sakė mano pašnekovai.

Rudenį visų braškių, išskyrus pirmametes, lapus nupjauna, švariai nugrėbia. Taip apsisaugoma nuo ligų. Pasak  Renatos Šlepienės, gerai prižiūrimas braškynas puikų derlių duoda ketverius metus.

Apie šaukštą deguto

 Raudonšonės braškių uogos lyg magnetas traukia vaikus ir nesąžiningus suaugusiuosius. Sunkiai užaugintą derlių kartais reikia ir pasaugoti. Kaip prisiminė Zita Kavaliauskienė, savų braškių yra tekę matyti net turgelyje prie muzikos mokyklos, atpažino ir jų pardavėją.

- Mažuosius dar galima suprasti, todėl ne kartą braškių daigelių esame siūlę šeimoms, auginančioms vaikus,-  pasakojo abi moterys.

Jos niekada neatsisako pavaišinti pažįstamų, giminaičių ar kaimynų.

-  Jau geriau paprašytų, užuot naktimis braidžioję po sklypą, - sakė mano pašnekovai, prisimindami sutryptas uogas.

O kur pelnas?

 - Kai mojuojame kauptukais, dažniausiai niekas ir nepastebi, bet visada mato derlių ir bando suskaičiuoti sunkiai uždirbtus pinigėlius,- dalijasi karčia patirtimi Renata Šlepienė ir jos mama.

Dirbti reikia daug mėnesių, kiekvieną dieną, o pirmosios uogos prasideda tik birželio 12-13 dienomis ir baigiasi liepos viduryje. Kaip abi pastebi, sunkaus darbo braškyne kartais neatperka nei išaugintos uogos saldumas ar dėkingų pirkėjų žodžiai. O klientų tikrai netrūksta.

- Dažnai uogas parduodame tiesiog lauke. Nuolatiniai klientai žino, kad braškių skynimo laikotarpiu vakarais jų laukiame kasdien, - pasakojo Renata. Nemažus kiekius nuperka kavinės, restoranai. Desertinių rūšių braškės dėl savo ypatingo skonio ypač tinka kepiniams, todėl jas dažnai perka įvairių bandelių kepėjai.  Turi paklausą ir gaivesnė „Pandoros“ rūšis,  labai tinkanti prie šampano. Pasitaiko, kad į kliento namus tenka vežti ne tik po kelis kibirus, bet ir  po vieną kilogramą.

- Visus pirkėjus reikia gerbti ir branginti, - sakė Renata Šlepienė.

O pasak ponios Zitos Kavaliauskienės, didžiausia konkurencija tarp lietuviškųjų braškių ir „užsieniečių“ iš Lenkijos vyksta turguje. Šių „atvykėlių“ Renata, Zita ir Ironimas nei peikia, nei kritikuoja, bet pačių užaugintos jiems kvapnesnės. Kaip tvirtino mano pašnekovai, geras vardas svarbiau už viską, todėl niekada neprekiauja seniai skintomis braškėmis, o ir skinant stengiasi, kad nė viena prastesnė indelin nepakliūtų.
 
Ne tik gardu, bet ir sveika

- Jei nori būti sveikas visus metus, per braškių sezoną šių puikių uogų  reikia suvalgyti bent tris kilogramus, - sakė Renata Šlepienė.
Gražiausias uogas šeima parduoda, bet ir namiškiams užtenka.

- Jei skindama randu ypatingai gražią, juodai prinokusią, neiškenčiu neparagavusi, - šypsodamasi sakė Renatos mama Zita Kavaliauskienė.

Vaikai dažnai  plakasi kokteilius su pienu, ponia Zita su kefyru. Moterys verda uogienes išmoningai derindamos braškes su mėlynėmis, kepa tortus. Kaip sakė Renata Šlepienė jų auginamos desertinės braškės – labai saldžios. Verdant uogienę, kibirui braškių pakanka vos kilogramo cukraus. Ir Šlepų, ir Kavaliauskų šaldikliai visada pilni braškių. Yra kuo patiems save palepinti, gimines, svečius pavaišinti.

Vietoje pabaigos

   
Vis galvoju, ir kas per stebuklas ta žiburėliu šviečianti braškės uoga? Vos ateina birželis, visi dairomės, ar jau prinoko. O sulaukę ragaujame, skanaujame, šaldome, konservuojame kas kiek galime ir norime. Ir labai gera, kai žinai, kad mūsų Lietuvėlėje dar yra žmonių, negailinčių laiko ir jėgų šiai kvapniai grožybei užauginti.

Komentuoti

(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.

Reklama

 

 

 

 

  

 

tauragiskis.lt Webutation