5 Gruodis 2019, Ketvirtadienis

 

Pirmas
 

Tadas MEIŽELIS
 

Pranas pasakoja, kad mama buvo kilusi iš Petkaičių kaimo, iš ten ir atėjo į marčias. Tėvukas buvo kilęs nuo Kvėdarnos. Per pirmąjį pasaulinį karą, 1914-aisiais, buvo pašauktas kariuomenėn ir žuvo kažkur Austrijoje. Tos valstybės pavadinimas šiomis dienomis dažnokai skamba po Rupšlaukių namų stogu. Ten neseniai lankėsi Adelės ir Prano Rupšlaukių anūkas Ignas. Ne smalsumo vedamas, o kaip rimtas mūsų valstybės atstovas dalyvavo tarptautiniame jaunųjų muzikantų konkurse ir laimėjo pirmąją vietą. Neseniai, vasario 28-ąją, jį kartu su kitais muzikais ir menininkais Lietuvos respublikos prezidentūroje sveikino prezidentė Dalia Grybauskaitė. Gaila, nei seneliai, nei jaunojo muzikanto tėvai Regina ir Romas Daniuliai į iškilmes nebuvo pakviesti. Tokia esanti visokiais protokolais apribota tvarka.
    
Kaip Pranas Rupšlaukis į karą ėjo

Užtat Pranas rodo kitą ,,prezidentišką“ relikviją. Rusijos Federacijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo pasirašytą jam asmeniškai adresuotą sveikinimą kaip karo veteranui, frontininkui, per apkasų vingius karo keliais praėjusiam ne tik iki Berlyno. Pergalę Pranas šventė dukart. Apie tai liudija ant išeiginio švarko kybančios ordinų ir medalių virtinės, karo laikų nuotraukos, įamžinti susitikimai su kovų draugais Tauragėje, Dauglaukyje. Jau pora metų Pranas retai kur beišvažiuoja. Dažniau jo pasveikinti su kokia švente užsuka karo veteranų organizacijos atstovai, Tauragės rajono savivaldybės meras Pranas Petrošius, o neseniai su karių diena jį atėjusios pasveikino penkios kaimynės. Toks dėmesys jį tikrai sujaudino. Na, o kaip jis ėjo į karą, kartais paprašytas papasakoja šešiems savo anūkams. Greit šito jo klausinės ir du proanūkiai. Kad tik suspėtų...

Frontas jau ritosi atgal, kai vokiečiai ėmė rinkti jaunus vyrus apkasų kasti. Iš Dauglaukio buvo suvarytas visas būrys. Buvo jame ir Pranas, jo brolis Stasys, neseniai pasimiręs Vincas Macijauskas. Netrukus vyrai perėjo rusų ,,žinion“, buvo aprengti raudonosios armijos uniformomis. 1945-ųjų gegužės devintąją Pranas Rupšlaukis pasitiko netoli Karaliaučiaus. Sako tą rytą stovėjęs sargyboje prie pulko štabo, kai išbėgęs kapitonas ėmė šaukti ,,Pobeda“, sveikinti.
- Pamenu, dar pavaišino taurele tokio raudono ,,šnapso“, - sako Pranas.
Brolis Stasys tos laimingos dienos nesulaukė. Žuvo kažkur karo laukuose. Ir Prano dar prieš akis laukė ilgas kelias namo, į Dauglaukį. Per nepažįstamas Mongolijos stepes, alinant karščiui - iki pat japonų ,,rubežiaus“, šaltų Baikalo vandenų. Japonai vis nenorėjo pasiduoti, ruošė visokius kamikadzių išpuolius. Pranas su kovos draugais ėjo jų tramdyti. Savaitę keliavo pėsčiomis per karštį ir dulkes, retkarčiais įsiveldami į trumpus mūšius. Na, o kai japonai pagaliau pakėlė į viršų rankas, grįžo į Dauglaukį. Bet tėvų žemės ilgai dirbti neteko. Ją ,,pasiglemžė“ kolūkis. Tame kolūkyje Pranas pradėjo dirbti brigadininku, vėliau dirbo MTS, traktorinės brigados brigadininku, mechaniku. Tada jie sukūrė ir savo muzikantų kapelą, grodavo vakaruškose, vestuvėse. Iš to laiko likę daug gražių prisiminimų. Apie kitus pokario įvykius Pranas nelinkęs prisiminti... Dieną tekdavo ,,samagoną“ gerti  su enkavedistais, naktį, žiūrėk, į langą bar bar bar miškiniai. Ir visiems reikėjo įtikti.
Klausiu Prano, ar savo naminikę varydavo, ar iš kaimynų pirkdavo.

- Pats variau, kur ten pripirksi,- šypsodamasis sako jis. – Mokėjau tą daryti.
Ir papasakoja ne tik apie ,,samagonvarystę“, bet ir apie brakonieriavimą. Juk Jūra, kaip ir šiandien, ir tada tekėjo visai šalia Dauglaukio. O kada ant kranto sėdėsi su meškere? Pranas sako, užmesdavome tinklą,  kitu traukdavome varydami žuvį. ,,Sėkminga“ būdavo tokia žvejyba, kartais visą maišą žuvies šitaip ,,primeškeriodavome“. Tik anūkams apie tai nenori pasakoti. Dar sakys - senelis užkietėjęs brakonierius. O anūkais jiedu su žmona Adele labai didžiuojasi. Juolab, kad didesnė jų dalis - šalia. Abi Rupšlaukių dukterys – Regina ir Irena su savo šeimomis gyvena tėviškėje. Irena įsikūrusi visai netoli, anapus Šešuvies, o Regina su savo šeima gyvena tėvų namuose, Dauglaukyje. Tiesa, Daniulių sūnus Ignas tėvų namuose jau svečias. Mat  Tauragės muzikos mokyklos direktoriaus pavaduotojas Algis Petraitis, kurio mokiniu klarneto klasėje Ignas buvo, pastebėjo neeilinius berniuko gabumus, patarė studijuoti muziką Kaune. Ten dabar Ignas ir mokosi, ir gyvena.  

Kaimo muzikantai buvo ,,velnių priėdę“

Anūko Igno sėkme tarptautiniame konkurse itin džiaugiasi senelis Pranas. Mat jis pats – muzikantas. Na, po konkursus nevažinėjęs, bet vestuvių su kapelos draugais ne vienas atgrojęs. Pažįstate Vilniaus apygardos prokurorą Jancevičių? Va, Prano albume išlikusi nuotrauka iš jo vestuvių. Štai jaunieji, palyda su tautiniais rūbais. Ir muzikantai. Pranas joje dar toks jaunas. Jaunas ir kapelos draugas kaimynas Daniulis. Taip, taip, jis – Rupšlaukių dukters Reginos uošvis. Nedideliame kaime viskas taip susipynę, kad beveik visi - giminės, o Daniuliai su Rupšlaukiais - net ,,dvigubi“. Muzikantai visokių juokų per vestuves prisigalvodavo, buvo ,,velnių priėdę“. Bet ar dabar viską beišpasakosi... Na, o dabar senelis labiausiai norėtų, kad Ignas kada nors pakoncertuotų Dauglaukio kultūros namuose. Rimta muzika kaimo žmones sudomintų. Dabar juk tik kai atvažiuoja koks Rytis Cicinas, į salę daugiau kaimo žmonių suvirsta.

Kol aš klausausi vyresnių šeimos narių pasakojimų, po virtuvę sukinėjasi dvi šeimininkės. Sakyčiau - trys, tačiau Adelė Rupšlaukienė į pietų ruošą jau nebesikiša. Net patarimais. Marinuotas viščiukų šlauneles orkaitėn kiša, ryžius į verdantį puodą beria jos dukra Regina ir anūkė Dovilė. Ta išaugusi aukšta kaip liepa - į senelį. Virtuvėje šeimininkauja vikriai, užtikrintai. Per pietus ji turi kiek laisvo laiko. Kaip ir mama. Mat Dovilė - visai šalia namų esančio pieno supirkimo punkto vedėja. Reginos kelias taip pat tame punkte baigiasi. Ji pakyla šeštą ryto ir autobusiuku suka didelį ratą per Norkaičius, Dapkiškius, Sakalinę. Surenka pieną ir jį parveža į punktą, pristato vedėjai. Regina juokdamasi sako, kad pieno supirkimo punkto vedėjas kaime dabar – labai svarbus žmogus. Antras po kunigo. Kai Dauglaukyje nebeliko mokyklos, užsidarė kitokios svarbios įstaigos, visas gyvenimas sukasi tik aplink parduotuvę ir pieno surinkimo punktą. Čia atėję žmonės pasidalija naujienomis, nuomonėmis. Yra buvę, sako Regina, kad žmogus pasimirė, jį palaidojo, ir tik po to parduotuvėje ar pieno supirkimo punkte apie tai sužinoję žmonės lyg ir priekaištauja, kodėl jiems nepranešė. Ji pati stengiasi, kad Dauglaukyje visi apie viską žinotų. Mat ji – ne šiaip eilinė kaimo moteris, ji - Dauglaukio seniūnaitė. Kai paskutinį kartą kalbėjausi su Tauragės kaimiškosios seniūnijos seniūne Danguole Jatautiene, ji gyrė Reginą. Sakė, kad seniūnaitė Regina yra ne tik puiki organizatorė, bet ir saviveiklininkė, nuoširdi seniūnės pagalbininkė. Kai tą pasakiau Reginai, ji tik šypsojosi ir nieko nesakė. Ir nereikia. Juk, pamenu tokį filosofo B. Ferrero išsireiškimą: ,,Šypsena - tai pro veido langą šviečianti šviesa, kuri sako žmonėms, jog širdis yra namie“.

Gaila, dalies garbingos Rupšlaukių dinastijos narių tądien nepamačiau. Anūkas Aidas uždarbiauja Anglijoje, anūkė Jovita jau sukūrusi šeimą gyvena Skirgailuose. Nemačiau ir Rupšlaukių žento Romo Daniulio. Net pietų nebuvo užsukęs, jis ,,prasmegęs“ fermoje. Ant jo pečių - tas ūkis, kurį visa šeima kūrė. Buvusiuose kolūkio pastatuose Daniuliai laiko 21 melžiamą karvę, keliolika telyčaičių ir buliukų. Darbo ten užtenka visai dienai. Romui, kai reikia, talkon šoka ir kiti namiškiai. Ypač vasarą, kai ruošiami pašarai. Tačiau šiaip ūkininkas Romas nėra linkęs dalintis darbais. O ypač nuomonėmis. Jei tik įmanoma, jis verčiau patylės, todėl ir šį kartą nepavyko jo ,,prisivilioti“ pakalbėti apie ūkį. Tad vietoj to bandžiau Praną kalbinti apie jo  ,,ūkį“ - bites. Va, sode išrikiuota jo ,,ferma“- visa avilių virtinė.

– Tik kažin, ar bitutės gyvos sulauks pavasario? - savo nerimu dalijasi sodybos šeimininkas. Juk nenueisi, nepaklausi. Belieka laukti, kol pavasario saulelė tikrai ims ,,budinti svietą“ ir pirmieji sparnuoti žvalgai iš avilių išskris į žvalgybą lyg kokie kariai. O jei neišskris, vadinasi avilyje gyvybė užgeso. Juk šiais laikais toks trapus ne tik žmogaus, bet ir bitutės gyvenimas.

 

Komentuoti

(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.

Reklama

 

 

Orai

Orai Tauragėje

Informacija