17 Gruodis 2017, Sekmadienis

 

Pirmas
 

Cvergpinčeriai, arba mažieji nykštukiniai pinčeriai, karaliauja veterinaro, „Tauragės radijo“ laidų apie gyvūnus vedėjo Viliaus Raupelio namuose. Trys linksmos, žavios, vietoje nenustygstančios kalytės – Vyšnia, Atėnė ir Bruknė – šeimos veislyno „Mažasis šuo“ gyventojos.

Kristina NEVELKIENĖ

Nors veislynas „Mažasis šuo“ įregistruotas žmonos vardu, tačiau veterinaras Vilius - šio veislyno senbuvės kalytės Vyšnios numylėtinis.

- Veislyną įregistravome prieš penkerius metus, kai viename iš geriausių Panevėžio veislynų įsigijome pirmąją nykštukinių pinčerių veislės kalytę - Vyšnią. Veislyną pirmiausia įregistravome Europoje, nes Lietuvoje sudėtingiau tai padaryti – Lietuvos kinologų draugija veislyną pripažįsta tik tuomet, kai kalytė susilaukia antrosios šuniukų vados, - dalijosi patirtimi Vilius Raupelis.

Į klausimą, kodėl savo veislynui rinkosi būtent cvergpinčerių veislės šunis, veterinaras atsakė, jog jo svajonė visada buvo auginti dobermanų veislės šunis. Kadangi šios veislės šunys gana dideli, nusprendė apsiriboti mažyte jų kopija – nykštukiniais pinčeriais. Be to, atkreipė dėmesį ir į atsparumą ligoms. Jo teigimu, šie palyginti mažo ūgio šuniukai yra labai tvirti, išsiskiriantys judrumu, atsparūs ligoms, nereikia bijoti jų užgauti.

- Netyčia nukritęs iš antro aukšto cvergpinčeris dažniausiai pasipurto ir net necyptelėjęs nubėga. Jie niekuomet nesiskundžia apetitu, ėda viską, bet, aišku, nereikia tuo piktnaudžiauti. Ypač reikėtų vengti rūkyto maisto. Savo šunims duodu po saują sauso šunų ėdalo vieną kartą per dieną. Jei maistas gerai subalansuotas, kailis blizgės, nebus jokių problemų. Jų priežiūra labai paprasta. Gamtinius reikalus įprato atlikti ant tualete patiestos palutės, nes į lauką ne visada turim galimybių išvesti. Maudyti užtenka vieną kartą per pusmetį, nes jie neturi nemalonaus kvapo. Po pasivaikščiojimų užtenka nušluostyti kojas ir papilvę. Pinčeriai nėra verksniai. Būna, kad išvažiuojam kelioms paroms, paprašome kaimynų, kad vakarais pašertų, grįžę randame juos linksmus ir laimingus, - džiaugėsi Vilius.

Pasak jo, šios veislės šunys nepasitenkinimą reiškia tik tuomet, kai kas nors užsuka į svečius, o jie uždaromi kambaryje vieni. Tuomet triukšmauja tol, kol kas nors pasigaili ir išleidžia. Be to, cvergpinčeriai - puikūs sargai, pro juos niekas nepraslinks nepastebėtas.

Vilius prisipažino, jog gražiausi šios veislės šunys jam yra juodos spalvos su įrudžiu, tarsi ištepti šokoladu. Nykštukinių pinčerių būna ir rudos spalvos. Anot jo, išskirtinio grožio yra patinėliai, kurie savo dydžiu neproporcingi patelėms, puikuojasi plačiomis krūtinėmis.

Cvergpinčeriams, kaip ir koviniams šunims, seniau būdavo apkerpamos ausys ir nukerpamos uodegos, dabar tai daryti uždrausta. Ant uodegytės keli centimetrai nuo kūno jie turi iškilimą, ties kuriuo ji ir būdavo nukerpama. Šios veislės šunų ausys dažniausiai būna stačios, tačiau pasitaiko ir nulėpausių.

Augintinių pasiekimai

Viliaus Raupelio teigimu, kad veislynas gautų leidimą kergti kalytę, abu būsimųjų šuniukų tėvai privalo turėti labai gerų įvertinimų parodose. Jei randama kokių nors neatitikimų – spalvos, sąkandžio ar kitų - gero įvertinimo nelauk. Jei teisėjo apžiūrimas šuo parodo bent kiek agresijos ar bent prašiepia dantis, jis pašalinamas iš ringo, teigiama, kad gyvūnas nesuvaldė psichikos.
Planuojant šuniukų vadą, reikia susirasti kilmingą patinėlį, patikrinti, kad šunys nebūtų giminingi, gauti klubo sutikimą, tik tuomet galima kergti.

- Nykštukinių pinčerių vados negausios – 2-3, rečiau – 4 šuniukai vadoje. Mūsų Vyšnia atsivedė dvi vadas po du šuniukus. Iš kiekvienos vados pasilikome sau po vieną kalytę. Vyšnia, kaip jau sakiau, daugiausiai simpatijų rodo man, jos vyresnioji duktė Atėnė pasirinko mūsų vyresnįjį sūnų Andrių, kuris dabar mokosi Veterinarijos akademijoje, o jaunėlė Bruknė vis dar neapsisprendžia, prie ko norėtų prisišlieti. Žmona kartais juokais pyksta, kad savo veislyne taip ir neturi savo šuns, - juokėsi Vilius.

Anot veterinaro, norint turėti kilmingą vadą, reikia dalyvauti šunų parodose. Kilmingo šuniuko kaina priklauso nuo protėvių linijos ir tėvų bei protėvių įvertinimo parodose. Vilius prisipažįsta, jog parodoms jis neskiria daug dėmesio, nors ir turi kuo didžiuotis. Atėnė – jaunimo klasės čempionė, o mažoji Bruknė mažylių klasėje įvertinta „perspektyvi“, jaunimo klasėje – „puikiai“.
Nors šeima iš savo veislyno pelno nesiekia, tačiau Vilius teigia, jog ir sunkmečiu mažųjų šunų veislynai nėra nuostolingi.

Veiklos netrūksta

Kai susitarėme su Viliumi Raupeliu dėl susitikimo, jį teko keletą kartų atidėti, nes verslininkas nuolat užimtas, veiklos jam netrūksta. Pagrindinis Viliaus užsiėmimas – veterinaro darbas. Jis – individualios įmonės, teikiančios veterinaro paslaugas, savininkas. Šiuo metu savo kabineto neturi, jo įsitikinimu, kabineto sienos niekada negydė ir negydo.

- Kartais mažuosius pacientus priimu savo namuose, bet dažniausiai stengiuosi nuvykti pas klientus į namus. Geriausia, kai matai gyvūną jo aplinkoje, tuomet lengviau rasti negalavimo priežastį ir ją pašalinti, - sakė jis.

Dar Vilius dirba Lino Grigaravičiaus vaistinėje farmacijos vadovu. Į jo pareigas įeina vaistų pardavimo, laikymo sąlygų kontrolė, klientų konsultacijos.
Tačiau, anot Viliaus, pats įdomiausias jo naujasis darbas „Tauragės radijuje“. Čia jis veda laidą „Gyvenimas su augintiniu“.

- Vienas iš mano pacientų yra radijo darbuotojos Rimos Diksienės augintinis – gražuolis škotų terjeras. Kartą, kai kalbėjomės, pasisiūliau, kad galėčiau vesti radijo laidą apie augintinius. Ji man pritarė. Ir štai dabar, kiekvieną antradienį, 14 valandą, „Tauragės radijo“ klausytojai girdi mano balsą. Tai analogų neturinti laida, nes Lietuvoje nei vienas radijas neturi laidos apie augintinius, - didžiuodamasis pasakojo Vilius.

Paklaustas, kaip ruošiasi laidoms, ar daug tai atima laiko, jis atsakė, jog būna įvairiai. Kartais eidamas į laidą net neįsivaizduoja, apie ką kalbės, viską sugalvoja ekspromtu laidos metu, atsakinėja į klausytojų klausimus. Dažnai veda temines laidas, kurioms reikia iš anksto pasiruošti, pasikviesti pašnekovų, gyvūnų augintojų, įdomių žmonių. Dažniausiai laidose kalbama apie įprastus naminius gyvūnus – šunis ir kates, tačiau kalbėta ir apie kiek neįprastus – bites, avis, šeškus ir t. t. Jis paminėjo, jog verta pamatyti Butkaus mini zoologijos sodą, nes ten netrūksta egzotinių gyvūnų – stručių, šeškų, mangustų, beždžionių, gyvačių ir kt.

Pašnekovo manymu, pats ramiausias egzotinis naminis gyvūnas yra vėžlys. Jis visiškai nereikalauja dėmesio, žiemą miega, o kitais metų laikais tyliai bastosi po kambarius.
- Kartais mes net užmirštame, kad jis yra namuose, - juokėsi Vilius.

Kol kalbėjomės, Atėnė nuolat reikalavo šeimininko dėmesio spyruokliuojančiai šokčiodama į viršų arba lyžteldama jo nosį, ką, kaip teigė šeimininkas, daro labai retai - tik išskirtiniais atvejais. Jo teigimu, ši kalytė savo charakteriu panaši į patinėlį – nemoka parodyti švelnumo. Viliui teko ją raminti kąsneliu maisto. Jis pasakojo, jog Atėnė labai prisirišusi prie savo sesutės Bruknės, nes pati ją užsiaugino. Kai mažoji Bruknė paaugo ir jos motina nebekreipė į ją dėmesio, mažosios „auklėjimo“ ėmėsi Atėnė.

Komentarai

 #
Ak Viliau, Viliau! Gražiai čia suoki apie naminius gyvūnus tik turbūt pamiršai, kad ne taip šaunusu jais iš tavo pusės yra buvę... Bet atmintis , matyt, trumpa. Aš tavo vietoje tos laidos iš viso nevesčiau, nes pačiam reikėjo deramai su visais laikytais augintiniais elgtis, kad dabar ramia sąžine visiems apie augintinius galėtum postringaut...
 

Komentuoti

(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.

Reklama

 

 

 

 

  

 

tauragiskis.lt Webutation