24 Rugpjūtis 2019, Šeštadienis

 

Pirmas
 

Tadas MEIŽELIS

Dar pavasarį pranašauja bitutės. Visą Žmuidinavičių sodybą nuo Jūros lankos pusės supa avilių juosta. Jų – daugiau nei pusšimtis. Bičių šeimynos jau atbudo po žiemos miego. Žvalgai jau apskraidė teritoriją ir sunerimę skuba atgal pranešti darbininkėms, jog žiedai lankoje dar neišsiskleidę, o lauke žvarbu ir lįsti laukan dar nedera.
Irena sako su Jonu esantys tikri žemaičiai. Jos tėvukas kilęs iš Vainuto, o mamikė - nuo Šilalės. Po karo tėvai persikėlę į Šilutę, paskui po kiek metų pasistatę namą Požerūnuose. Taip šis kraštas tapo savas ir Irenai su Jonu. Kai jiedu susuko savo šeimos lizdą, nusipirko šitą sodybą laukuose tarp Lauksargių ir Požerūnų, Šaltaičių kaime. Tiesa, dabar patys nebegali tiksliai pasakyti - Šaltaičiuose ar Požerūnuose gyvena. Tauragės kaimiškojoje seniūnijoje seniūnė Danguolė Jatautienė man sakė, jog sodyba pačiame buvusiame pasienyje su buvusia Vokietija, o dar anksčiau - Prūsija, esanti Požerūnuose. Tačiau vietiniai norėtų išlaikyti buvusio Šaltaičių kaimo pavadinimą. Girdėję, jis liksiąs gatvės pavadinime. Žmuidinavičiai save jau taip pat laiko vietiniais. Juk visas jų prasmingas gyvenimas prabėgo čia. Irena pasakoja, kaip jiedu su Jonu čia bene 1982-aisiais nusipirkę bakūžę, čia išaugo visi septyni jų vaikai, tad čia – jų tėviškė. Kitos nebėr, čionai jie sugrįžta, kai pasiilgsta namų ar tėvams reikia kokios talkos, pagalbos. Per didžiąsias metų šventes susispiečia visi šioje nedidelėje troboje. Lyg bitutės avily, kur jauku ir šilta. Taip bus ir po geros savaitės, kai šeimos motinėlei Irenai ,,stuktelės“ šešiasdešimt. Iškilmių didelių nebus. Irena sako, kad jų šeima nepratusi prie plataus užmojo linksmybių ar švenčių. Pakanka visiems susieiti, pasimatyti, pasikalbėti apie tuos pačius kasdieniškus reikalus. Juk ir taip dažnai vieni su kitais susitinka. Visi jų vaikai, galima sakyti, gyvena visai arti namų.
- Geri mūsų vaikai, nė vienu guostis negaliu. Ir sekasi, ačiū Dievui, visiems neblogai,- sako Irena.
Ir vardija visą šeimyną nuo vyriausiojo sūnaus Virginijaus. Šių metų rugsėjį jam sukaks jau keturiasdešimt. Baigęs Gruzdžių žemės ūkio technikumą, jis tapo veterinarijos gydytoju, dar kiek padirbėjo, kol egzistavo tarybiniai ūkiai. Dabar jau daug metų kaip gaisrininkas. Gyvena ir dirba Tauragėje, jo šeimoje auga trys vaikai, Irenos ir Jono anūkai. Antrasis Žmuidinavičių sūnus Ramūnas brolio pėdomis taip pat pasuko į Gruzdžių technikumą, taip pat tapo veterinarijos gydytoju, tačiau pagal profesiją taip ir nedirbo. Ūkiai jau buvo žlugę, naujieji ūkininkai tik buvo pradėję kurtis. Bet dėl to daug nesisielojo. Vedęs, gyvena laimingai. Trečioji šeimoje buvo dukra Rasa. Ji dirba pardavėja, gyvena arčiausiai namų, Lauksargiuose, dabar augina vaikučius. Ketvirtoji – duktė Rita nuo namų ,,nuklydo“ toliausiai. Kauno kolegijoje baigusi dizainerės maketuotojos mokslus, buvo išvykusi dirbti į Švediją, dabar apsistojo Ispanijoje, ištekėjo už ispano. Taip susiklostė, kad vienas Žmuidinavičių anūkėlis, vardu Isidro, yra užsienietis, jam toliausiai iki senelių namų Šaltaičiuose. Šiaip jau Irena linkusi tą anūkėlį vadinti Izidoriumi. Toks esąs to vardo lietuviškas atitikmuo. Ispanai turi senas tradicijas ir vardų naujagimiui neieško po vardynus. Pavadina tėvų, senelių vardais. Tad ir mažojo Izidoriaus tėvas yra Izidorius, ir senelis - Izidorius. Penkta Žmuidinavičių šeimoje gimė duktė Vida. Ji baigė Šilutės žemės ūkio technikumą. Yra ištekėjusi, gyvena Tauragėje. Vaikų dar neturi, bet jau vasarą žada padovanoti anūkėlį. Laukia anūkėlio Irena ir iš šeštojo savo vaiko - sūnaus Tomo. Vienintelė likusi dar netekėjusi - jauniausia dukra Aušra, Šiaulių universiteto studentė, būsima ekonomistė. Jos svarbiausia rūpestis dabar - apsiginti bakalauro diplominį darbą, įstoti į magistratūrą. Mama Irena džiaugiasi, kad vaikams – tik tokie rūpesčiai, kad gyvenimas, neskaitant nedidelių negandų, jiems yra geras ir gailestingas. Ji pati sako likimo nepeikianti. Tai kas, kad diabetas verčia atidžiau rinktis maistą, kontroliuoti cukraus kiekį kraujyje. Prie to jau yra pripratusi. Užtat, sako Irena, kokių puikių žmonių sutinkanti likimo draugų klube ,,Insula“. Kaip šventės ji laukia susitikimų, pokalbių su tokiais pat, kaip ji. Turi nemažai literatūros, seka naujoves, kaip ,,susigyventi“ su šia liga. Šiaip skaito nemažai literatūros, laikraščių. Ypač - apie bites. Mat yra rimta bitininkė, ne šiaip kokia mėgėja. Tad ir kita grupė žmonių, su kuria Irena nuolat bendrauja, yra bitininkų draugijos nariai. Būrin jie ,,susispiečia“ ne kartą metuose, vyksta į ekskursijas, domisi vieni kitų darbais ir pasiekimais. Žodžiu, yra tikri bičiuliai.
Klausiu Irenos, gal bitininkai, kaip ir jų bitutės, žiemą gali kiek daugiau pailsėti. Pasirodo, ne. Kol sparnuotosios darbininkės miega aviliuose, bitininkas pirmiausia turi sergėti jų ramų miegą. Juk per ilgą žiemą visko atsitinka. Štai ir Irenos bitynas stovi pačioje vėjų pagairėje. Kai atsisuka vakaris ar šiaurys, kartais įsismarkauja taip, jog avilių ,,kepures“ žemyn kelia. Kelis stogelius vėjas buvo net nuplėšęs. Laimei, šeimininkė avilio viršų buvo visokiomis pagalvėlėmis apkaišiusi, tad avilių gyventojos išliko gyvos. Kitąkart vėtra nulaužė šalia avilių stovinčios eglės viršūnę, vos neprislėgė darbštuolių būsto. Irena sako, kad bitės miega jautriai ir visokias tokias už avilio vykstančias nelaimes jaučia. Tačiau, ačiū Dievui, visos šeimynos žiemą išgyveno sėkmingai, rodo gyvybės ženklus ir ryžtą pradėti didįjį pavasario darbymetį. Na, o Irena, kaip ir visi bitininkai, per žiemą tam darbymečiui taip pat ruošėsi - valė korių rėmelius, tempė vielas juose, tvarkė kitą bityno inventorių.

Be bičių - dar karvutės

Naujakurystę Žmuidinavičiai pradėjo nuo naujosios laisvos Lietuvos valdžios atriekto trihektario aplink namus. Tiek tos žemės ganykloms ar pasėliams ir tebuvo, mat vien kiemas užima per hektarą. O taip norėjosi erdvės, platumos. Ne, ne bitėms. Jos išsitenka ir aplink sodą. Irena su Jonu užsiveisė karvių bandą. Melžiamų turėjo net iki dvylikos. Joms reikėjo ganyklos, pašarų, tad nemažus plotus nuomodavosi. Dabar valdo 12 hektarų. Būtų lyg ir gana, telieka visą tą žemę juridiškai tvarkingai įforminti. Mat į karves jie didelių vilčių nebededa. Belaiko keturias ir porą veršelių. Įsitikino, kad pienininkystė – ne jų šaka. Darbo daug, amžinas prisirišimas prie bandos, o naudos beveik jokios. Tiesa, ,,užbaigti“ visą tą reikalą nėra paprasta, nes yra gavę europinių išmokų, tad tenka vykdyti sutarties sąlygas, todėl galutinai juodmargių negali atsisakyti. Nesidžiaugia ūkininkai ir turimos žemės našumu. Ne be reikalo vietiniai žmonės kaimą kažkada praminė Šaltaičiais. Žemė po kojomis čia tikrai ,,šalta“, grynas molis. Vasarą sudžiūsta į ragą, o pavasarį, kol išgaruoja polaidžio vanduo ir galima išeiti į laukus, kitur žmonės būna jau seniai pasėję, ir pasėliai sužaliavę. Lankos, besidriekiančios link Jūros, gal tik tarybiniais laikais yra trąšų mačiusios. Dabar jos želia ir žaliuoja natūraliai, o jų atnaujinimui, sukultūrinimui tektų skirti didžiulius pinigus, kokių Žmuidinavičiai neturi. Irena planuoja pirmiausia atliekamą litą investuoti į gyvenamojo namo apšiltinimą, remontą, jau ieško šiems darbams nagingo meistro. Šiaip talkon sulėks ir vaikai, marčios, žentai, net anūkai. Taip būna per šienapjūtę, kitus darbymečius. Irena sako neturinti ir savo automobilio. Pakanka skambtelėti kuriam iš namiškių - ir bematant atlekia, nuveža kur reikia ir parveža. Darbus palengvina nemenkas žemės ūkio technikos parkas, išrikiuotas kieme šalia tvartų. Yra traktorius, pašarų ruošimo technika. Daug žmonių prie jos nereikia.
Dar Irena sako laikanti triušių, vištų. Ji stebisi, kad kai kurie kaimo žmonės verkšlena užuot užsiveisę bent menkiausią gyvį, susikasę lysvę kitą daržovėms. Kitaip negu tinginyste ji to paaiškinti negali. Pati save vadina darboholike ir pripažįsta, jog galėtų ramiau gyventi, jei mažiau turėtų visokių augintinių tvarte. Bet charakterio ir įpročių jau nepakeisi. Pernelyg vėlu. Juk jau nebe jaunystė. Ir stebisi, kaip tie šeši gyvenimo dešimtmečiai taip greit prabėgo. Prašuoliavo tarsi juodbėriais žirgais.
Atsisveikindamas nuo ponios Irenos gavau dovanų – medaus. Ir liepžiedžių, ir aviečių, ir dar kažkokio kitokio. Dabar gersiu su juo arbatą ir, vis prisimindamas darbščiąją bitininkę,  rūpestingą septynių vaikų mamą, linkėsiu jai sveikatos ir dar tiek pat metų, kiek ji jau nugyveno.

Komentuoti

(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.

Reklama

 

 

Orai

Orai Tauragėje

Informacija