23 Lapkritis 2017, Ketvirtadienis

 

Pirmas
 

Nusibodo žiema. Nekantraudami laukiame pavasario. Iki jo beliko viena vienintelė diena. Jei tai būtų kaip pernai, jau rytoj galėtume krykštauti iš laimės. Valio, kovas prasidėjo, kalendorinis pavasaris atėjo. Deja, šiemet dar tenka prakęsti vieną papildomą žiemos dieną - vasario 29-ąją. Mat šiemet - keliamieji metai. ,,Visuotinė lietuvių enciklopedija“ juos įvardija kaip kalendorinius metus, turinčius 366 dienas. Tai yra viena diena daugiau nei įprasti. Keliamaisiais metais laikomi tie, kurių skaičius dalijasi iš 4, išskyrus tuos šimtmečio metus, kurių skaičius baigiasi nuliais ir nesidalija iš 4. Vadinasi, 2100 metai pagal Grigaliaus kalendorių nebus keliamieji. Tačiau mes jų jau nesulauksime… Kai kas dėl tos papildomos metų dienos džiaugiasi. Bus galima nuveikti daugiau darbų. Darbštuoliams ta diena tik į naudą. Ypač jos laukia vasario 29 dieną gimusieji, kurių tikras gimtadienis ,,išpuola” tik kas ketveri metai. Antai mano svainė Danutė prieš 60 metų gimė būtent vasario 29 dieną. Statistika rodo, jog iš 1,5 milijono žmonių tik vienas gimsta vasario 29 dieną. Vadinasi, ir švenčiančių rytoj gimtadienius bus ne tiek jau daug. Didesnė dalis tautos liūdės, nes šiemet prisidės dar viena darbo diena. Juk tinginčių dirbti Lietuvoje nestinga. Tuo tarpu bet kokia proga švenčiančių – nors vežimu vežk. Net Naujuosius Metus ar Kalėdas yra sugebančių ,,atžymėti“ ir pagal lietuvišką, ir pagal rusišką ar net kiniečių kalendorių. Mat kalendorių esama pačių įvairiausių. Mūsiškis su laiku taip pat keitėsi. Dar pirmame amžiuje prieš Kristų buvo sukurtas vadinamasis Julijaus kalendorius. Tada, 46-aisiais metais prieš mūsų erą, Romos imperatorius Julijus Cezaris nustatė, kad Naujieji Metai prasideda sausio 1 dieną. Aišku, lietuviai apie tai nieko nežinojo. Tik 1582 metais po popiežiaus Grigaliaus XIII padarytos kalendoriaus reformos Naujieji Metai visuose katalikiškuose kraštuose pradėti švęsti sausio 1 dieną. Julijaus ir Grigaliaus kalendoriai skiriasi 13 dienų. Lietuva pagal tą senąjį kalendorių gyveno iki pat XIX amžiaus. Mat priklausė Rusijos imperijai, o stačiatikiai ir šiandien tebešvenčia savo šventes pagal senąjį kalendorių arba… dukart.
Yra ir kitokių kalendorių. Tarkim, žydai jau skaičiuoja  savo kalendoriuje šeštą tūkstantmetį. Tuo tarpu visai greta jų gyvenantys musulmonai metų skaičiumi dar ,,neperkopė“ nė pusantro tūkstantmečio. Esu girdėjęs teorijų, kad dėl to esą žydai gudresni ir valdo pasaulį, o musulmonai tebesipjauna tarpusavyje, nenutoldami nuo viduramžiškų papročių, kai žmogus ir jo gyvybė buvo nieko verti. Bet tai jau - ne šio apmąstymo tema. Žymiai dažniau spauda ir elektroninė žiniasklaida į mūsų galvas kiša taip vadinamą majų kalendorių, pagal kurį esą šių metų gruodžio 12 dieną, 12 valandą ateisianti pasaulio pabaiga. Mat ta data baigiasi majų kalendorius ir toliau jo niekas nebespausdino. Kas bespausdins, jei majų neliko. Ir tas jų kalendorius spausdintas sunkiai. Tiksliau - akmenyje keistais ženklais iškaltas. Protingieji majai gal ir planavo  savo kalendorių pratęsti, bet ,,spaustuvininkų” neliko. Panašiai apie ,,svieto pabaigą“ galėčiau galvoti pasibaigus metams užvertęs paskutinį kalendoriaus lapelį ir neįsigijęs naujo kalendoriaus. Gyvenimas jau baigėsi… Apie ,,svieto pabaigą” esu girdėjęs ne vieną pasakojimą. Pamenu, vaikystėje žemaičiai iš Gediminaičių kaimo netoli Švėkšnos sakydavo, kad ,,Palonga yr svieta pabonga “. Kas išvertus į lietuvių kalbą skambėtų panašiai kaip „pasaulis pasibaigia Palangoje”. Ir taip knietėjo tą pasaulio pabaigą pamatyti. Visiems kaimo žmonėms. Kartą po šienapjūtės kolūkio pirmininkas suruošė kaimiečiams ekskursiją į tą Palangą. Tėvai pasiėmė ir mane. Aiškiai prisimenu tik kelis epizodus, kaip kruopščiai tėvukas į tuščius limonado butelius pilstė naminikę, suko iš laikraščio kamščius ir jais tuos butelius kamšė. Pasirodo, tokias atsargas kelionei ruošėsi ir kaimynai. Ilgai dardėjome atviru kolūkio sunkvežimiu iki Palangos, tos ,,svieto pabaigos”. O ten, kopose kolūkiečiai įsikūrė ištisą stovyklą ir… traukė laukan iš butelių tuos laikraštinius kamščius. Tie, iškloti ant smėlio, tiesėsi ir džiūdami saulėje vyniojosi lyg gyvi kirminai, skleisdami, kaip dabar sako, ,,panašų į maninės degtinės kvapą “, kuris, sumišęs su pajūrio pušyno oru ir jūros vėjo gaiva, galėjo būti nepakartojamų kvepalų ,,Kolūkiečių poilsis” pagrindu. Deja, apie tai tada dar niekas negalvojo. O kolūkio pirmininkas, suruošęs tas ekskursijas, galvodavo apie savo ateitį. Savo gyvenimo kalendorių. Nes jau tada buvo žmonių, gyvenusių ne pagal kokį Julijaus ar Grigaliaus kalendorių, o pagal kadencijas. Šiaip ar taip ir tarybiniais laikais rinkdavo net kolūkių pirmininkus . Tiesa, atveždavo juos ,,iš rajono”, pristatydavo kolūkiečiams, o tie balsuodavo. Rinkdavo ir partkomų sekretorius, ir vykdomųjų komitetų pirmininkus. Kitas dalykas - kokie tie rinkimai buvo. Tradicijos išliko ir šiandien. Pažvelkite, kiek šiandien Lietuvoje žmonių laiką skaičiuoja nuo kadencijos iki kadencijos. O norėdami patekti į tokio kalendoriaus ratą, griebiasi jau sovietmečiu išbandytų gudrybių. Pamenu, kaip kėdainiškis Viktoras (Viktor), prieš rinkimus bobutes po šventas vietas vežiojo, lyg tas švėkšniškis kolūkio pirmininkas kaimiečius į Palangą. Kandidatai ir šiandien rinkėjams net taurelę įpila. Kiti saldainius iš malūnsparnių mėto. Kad tik jų ,,kadencinis kalendorius” nenutrūktų, nepasibaigtų kaip majų ,,metskaitlius “…                        

Komentuoti

(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.

Reklama

 

 

 

 

  

 

tauragiskis.lt Webutation