23 Lapkritis 2017, Ketvirtadienis

 

Pirmas
 

Poryt - Vasario 16-oji, visai tautai reikšminga istorinė diena. Tą dieną prieš 94 metus Lietuva paskelbta atskira nepriklausoma valstybe. Poryt, kaip ir pernai, užpernai, užužpernai Vilniuje, S. Daukanto aikštėje bus pakeltos vėliavos, Arkikatedroje bus laikomos Šventos Mišios už Lietuvą, iš Signatarų namų balkono kareivėliai pykštelės kelias salves, balkone pasirodys kiek kumptelėjusi Vytauto Landsbergio figūra. ,,Mieli Lietuvos žmonės…”- pradės jis savo kalbą. Renginių vyks ir Tauragėje. Skelbimai jau išplatinti. Tačiau ir be jų jau aiškus istorinės dienos scenarijus. Juk jau 21-mą kartą švenčiame tą datą laisvai. Tiek metų jau praėjo nuo kito - kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo akto. Tos istorinės dienos mums visiems brangios. Ar tikrai visiems?
Deja, istorija kuriama ne tik dieną, bet ir naktį. Tamsiausi istorijos puslapiai, kuriuos vėliau bandoma susiūti baltais siūlais, rašomi naktimis. Prisiminkime, 1940-ųjų vasarą rusų kariuomenė į Lietuvą įslinko naktį. Tik kitą dieną dalis tautos pasitiko okupantus su gėlėmis, kita dalis - su neviltimi ir liūdesiu… O kai po metų prasidėjo karas ir užėjo vokiečiai, taip pat buvo naktis. O ryte vėl vyko demonstracija. Vėl vieni okupantus pasitiko su gėlėmis kaip išvaduotojus, kiti - su liūdesiu ir neviltimi. Tik jau kiti, anie, kurie prieš metus su gėlėmis pasitiko rusus. Tokie istoriniai apmąstymai man kilo vaikštant po „Iki” parduotuvę Tauragėje, Gedimino gatvėje ir renkantis maisto produktus šventiniams pusryčiams. Štai ,,Smetoniškas“ sviestas. Ir batonas tokiu pat pavadinimu. Gali pasidaryti visą ,,smetonišką” sumuštinį. O kitoje, mėsos produktų lentynoje - ,,Tarybinė” dešra ir tokios pat dešrelės. Gali ir jų prikąsti… Tačiau ar skanus bus toks ,,mišinys” mūsų gomuriui, ar jis nesivartys skrandyje, bandydamas laukan ,,išlipti”. Taip, kaip ,,vartėsi” mūsų tautiečiai istorijos vingiuose bandydami išlikti. Nesiginčysiu, ,,Smetoniškas” sviestas nėra blogas, tačiau anais Antano Smetonos valdymo laikais ne visi jo galėjo ant batono ar duonos teptis. Nebent storiau  pats prezidentas, dar koks Tubelis, Valdemaras ar kiti ministeriai, valdininkai. Jie ir tada gerai gyveno. Kaimietis dažniau ant rupios duonos riekės užmozodavo kokio ,,užtrino” ar ,,smalčiaus” gabalėlį. Jei ir sumušdavo kokį svarą sviesto, bėgdavo jį žydui ar šiaip turgun parduoti. O kiek kaimiečiai vargdavo, kol bekoną ar žąsį į ,,Tauragės maistą” atiduodavo… Atsirado visokių pagundų neklausyti valdžios, vyko ,,bruzdėjimai”, pagimdę visokius paleckius, požėlas, kapsukus-mickevičius. Tas smetoniškasis, sviesto vardu vadintas valdymas politiniams oponentams apgyvendinti įkūrė Dimitravo sunkiųjų darbų kalėjimą, o kai kuriuos ,,likvidavo“. Tokio likimo sulaukė keturi komunarai, Tauragės sukilėliai, nupyškinti Visbutuose. Tad nenuostabu, jog jų bendraminčiai ir giminės rusus keturiasdešimtaisiais pasitiko su gėlėmis.
O kokias ,,istorines“ mintis kelia ,,Tarybinė” dešra? Ar joje juntate KGB represijų kvapą? Jis ,,pridengtas” pipiriukais ir visokiais prieskoniais. Kad valgydamas nebeišgirstum tremtinių aimanų, nebeprisimintum šimtų ir tūkstančių ,,buržuazinių nacionalistų”, kaip tada buvo įvardijami tautos patriotai, tame tarpe ir Vasario 16-osios akto signatarai, inteligentija. Gamintojams, pardavėjams nė motais istorija. Jiems svarbu brangiai iškišti produktą. Tie gudruoliai žino, jog ir šiandien iš minios valgytojų vieni tebejaučia nostalgiją ,,smetoniškam“ istorijos laikotarpiui ir jo tvarkai, kiti ilgisi tarybinių laikų sakydami, jog ,,prie ruso buvo geriau”. Juk kai kas tą ir viešai sako. Mat užaugo nauji paleckiukai, gyvi tebėra kalintų ir ,,likviduotų” antismetonininkų giminės, tebeknibžda ir buvusių tarybinių partokratų, KGB talkininkų būriai. ,,Tarybinės“ dešros valgytojų tikrai pakanka… Kartais, kai išgirsti sakant, jog per sausio 13-osios žudynes niekuo dėti sovietų okupantai, o savi iššaudė savus, taip ir knieti tokį ,,pasakorių” įkišti į cypę. Taip, kaip kaimo gaspadinės po rėčiu sodina nelaiku perėti pradėjusią vištą. Bet jei sodinti, reikės naujų kalėjimų, jiems valdyti  naujų departamentų, naujos valdininkų ir seklių armijos. Nekalbant jau apie ,,likvidavimą”. Vien ,,Snoro “ banko likvidatoriai kiek suėda pinigų. Po tūkstantį eurų už valandą. Nebent budelius samdytume iš savo tautiečių tarpo. Manau, nemažai norinčių užsidirbti atsirastų…
Atleiskite už tokias nešventiškas mintis. Jas man sukėlė penktadienį Vilniaus Santariškių ligoninėje išgirstas palatos draugo tremtinio pasakojimas. Žilas rokiškėnas sakė buvęs išvežtas su tėvais į Altajaus kraštą 1948-aisiais. Ten tremtiniai badavo. Rusai, prie kurių gyventi Lietuvoje kai kam buvo geriau, nedavė maisto davinio net vaikams. Tad kolūkyje dirbę tremtiniai sugalvojo, kaip prasimanyti maisto. Jie dvi savaites jaučiui neduodavo vandens, kol tas nugaišdavo. Tada valdžia leisdavo pasidalinti po gabalėlį mėsos. Ją maldavo kartu su pjuvenomis, kad skrandį labiau pripildytų.Štai kokie buvo tremtinių kotletai. Verta būtų tokių kai kam paragauti, kad istoriją geriau prisimintų…

Komentuoti

(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.

Reklama

 

 

 

 

  

 

tauragiskis.lt Webutation