15 Gruodis 2019, Sekmadienis

 

Pirmas
 

Štai ir vėl apsisuko Saulės ratas. Nenumaldomai trumpėjusi diena po minutę kitą taps ilgesnė. Šviesės dangus atnešdamas gerų permainų laukimo viltį. Juk daugelis tos dienos su nekantrumu laukėme. Ypač krikščioniškojo pasaulio žmonės. Juk jau rytoj - Kūčių vakaras. Tūkstančiuose pasaulio bažnyčių papuoštos prakartėlės. Prasidėjo Kristaus gimimo laukimas. Ryt tūkstančiai žmonių skubės į gimtuosius namus, prie tėviškės židinio. Laimei, jei jį dar turi… Ir dalinsis ne tik Šventų Kalėdų paplotėliu, bet ir įspūdžiais, kaip praėjo metai, kokius džiaugsmus ir vargus kiekvienam jie atnešė…
Susirinks nebe visi. Tamsu jau mūsų buvusios kaimynės Vandos languose. Rudenį užgeso jos gyvenimo žvakė. O kiek gyvenimo vėjas tokių žvakučių užpūtė per visus metus, kol Saulė keliavo savo ratą aplink Žemę. Prisiminsime juos, geru žodžiu paminėsime ir susimąstysime apie save. Ar besulauksime kitų Šventų Kalėdų? Ar besėdėsime tarp artimųjų, su kuriais taip nesinorėtų skirtis? Bent dar metelius, bent dar šiek tiek. Juk gyvenimas toks trapus. Ta mintis verčia branginti kiekvieną dieną, kiekvieną minutę. Džiaugtis tuo, kad dar esi čia.
Greitėjantis gyvenimo ritmas taip įsuka į savo verpetą, kad kartais pamiršti, kodėl gyveni, kam tuos žemiškus vargus vargsti. Ypač jei esi pesimistas, gali visus metus nematyti šviesios dienos. Tai žiūrėk, daktarai tau pasakė tokią naujieną, kad nuo jos ilgai neatsipeikėsi. Jei atsipeikėsi apskritai. Tai vieną rytą atsibudęs išgirsti, kad viso gyvenimo santaupos pateko į bankininkų - sukčių kibias rankas. Mat prievaizdai nespėjo ar nenorėjo jų sužiūrėti. Vai, vai, vai, nelaimė - rypauja premjeras su ministrais. Dingo milijardai. Kur juos besurasi? Teks pensininkams pasispausti. Tiems, kurie dar išgyveno iki šių Kalėdų. Prisipažinsiu, vis dažniau bijau įsijungti radiją ar televizorių. Juk gerų naujienų neišgirsi, tik gąsdinimus ir grasinimus. Tiesa, mokslininkai neseniai pranešė ir įdomią žinią. Kažkur gana toli, bene už 600 šviesmečių yra planeta, labai panaši į Žemę. Ir temperatūra tokia pat, ir vandens yra. Neabejotinai ten turėtų gyventi žmonės. Gal anoje žemėje jie gyvena daug geriau nei mes? Tik kaip nuvykti, pasižiūrėti? Gal ten geriau nei lietuviams kokioje Airijoje ar Anglijoje gyvenasi? Tada visa Lietuva ten emigruotų, jei galėtų. Deja, toli. O gal ten yra tas pažadėtasis Dangus tiems, kas mūsų Žemelėje gražiai ir sąžiningai gyveno? Taip sakant, atpildas už gerus darbus. Ir čia kyla abejonių. Juk gyvenimiška patirtis rodo, jog sukčiams ir niekšams šioje žemėje geriau klojasi. Retas sulaukia deramo atpildo… O taip norėtųsi Dievo teisingumo.
„Tėve mūsų, kuris esi Danguje…”- kreipsimės į Aukščiausiąjį rytoj vakare prie švento Kūčių stalo. Kad užjaustų, padėtų, suteiktų viltį. Ir kiekvienas turėsime savo slaptą prašymą. Aš, pavyzdžiui, pirmiausia prašysiu, kad man atseikėtų bent dar metelius - iki kitų Šventų Kalėdų. Kad galėčiau dar pasidžiaugti vaikais, anūkais, kurie pasiliks šioje Žemėje ir gyvens po manęs. Kad jie būtų sveiki ir laimingi, laimingesni nei aš. Daugelis Viešpaties rytoj prašys sveikatos. Juk visi žemiški turtai nublanksta, kai atguli į ligos patalą. Ir tie, kurie per šiuos metus prisigrobė, prisiplėšė turtų, sveikatą praradę nebus laimingi. Dar daug kas prašys meilės ir darnos šeimoje. Juk kiek šiandien kalbama apie smurtą, muštynes. Kai šeimoje nebėra meilės, joks policininkas jos ,,nebeįpūs”, nors ir dieną naktį prie durų budėtų, smurtautoją kuo toliau nuo namų tremtų.
Tokios tai ne visiškai linksmos mintys vyniojasi galvoje prieš Šventas Kalėdas. Pasikeitė mūsų gyvenimas, kažkokiu keistu tapo. O kalti dėl to patys. Dėl savo abejingumo, nuolaidumo. Vis norime būti nuošalyje, pasyviai stebime, kaip vyksta veiksmas. Negeras veiksmas. Regis, tyčia kažkas mus įsuka į smulkmenų verpetą, kad nebematytume amžinųjų vertybių, to, kas visada buvo brangiausia, kas perduodama iš kartos į kartą. Pamenu, kaip mano tėvai sakydavo: ,,Kaip radome, taip ir paliksime“. Pirmiausia jie turėjo mintyje tikėjimą. Dabar tą patį sakau aš, nes jau esu ne tik tėvas, bet ir garbus senelis. Labai norėčiau, kad niekada bažnyčiose nenutiltų varpai, kasmet skelbiantys naują Kristaus užgimimą, tikėjimo atsinaujinimą, kad ir mano anūkėlis Jokūbas po daugelio metų, kai jau pats bus senelis, naujam mūsų šeimos būriui laužydamas Kalėdų paplotėlį taip pat sakytų: ,,Kaip radome, taip ir paliksime…“ Gal prisimins ir mane, Tadą Jokūbą, gyvenusį  kadaise? Duok Dieve, juk dėl to ir gyvename Žemėje.

Komentuoti

(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.

Reklama

 

 

Orai

Orai Tauragėje

Informacija