23 Lapkritis 2017, Ketvirtadienis

 

Pirmas
 

 Ir šiandien matome daugybę panašių situacijų, kai žmogus bematant minios yra pasmerkiamas, kai teismas paklūsta ne teisingumui, o jos balsui. Kryžiaus ženklas kaip kančios simbolis mus lydi visą gyvenimą. Tais  biblijiniais laikais nukryžiavimas, lėta mirtis ant kryžiaus buvo sadistinis budelių išradimas. Kad nuteistasis kuo ilgiau kankintųsi, mirtų lėta mirtimi. Po to žmonija ,,išrado“ dar daugybę būdų kankinti myriop nuteistąjį. Jau kelis žingsnius įžengėme į XXI amžių, tačiau mirties bausmė dar nepanaikinta. Ji tebevykdoma visai greta mūsų. Kaimyninėje Baltarusijoje vos prieš savaitę ji įvykdyta dviem jauniems žmonėms, įtartiems suruošus sprogdinimą Minsko metro stotyje. Net demokratiškiausioje Amerikoje, kai kuriose JAV valstijose tebeegzistuoja mirties bausmė. Tiesa, ,,humaniškesnė“ nei nukryžiavimas. Kai kur tam ,,naudojama“ elektros kėdė, kai kur - suleidžiant myriop pasmerktajam mirtiną nuodų injekciją. Tebėra paklausūs ir budeliai - korikai. Pamenate Irako diktatoriaus mirtį? Beje, Rytuose žudymo ,,menas“ yra bene toliausiai pažengęs kankinimų  srityje. Esu skaitęs istorijų, kaip Turkų imperijoje XVII-XVIII amžiais plačiai buvo paplitęs sodinimas ant baslio. Budelis kirviu nusmailindavo vidutinio storio baslį, tokį, kad jis atlaikytų myriop nuteistojo kūną, tą baslį įbesdavo pasmerktajam į išangę ir, pastatę stačią, įkasdavo kur pakelėje į žemę. Mirštančiojo kūnas nuo svorio slinkdavo žemyn, baslys perverdavo kiaurai aukos vidurius. Tai trukdavo kartais net kelias dienas, kol smailasis galas išlįsdavo laukan. Meistriškiausiu  buvo pripažįstamas tas budelis, kurio baslys išlįsdavo aukai po dešine mentimi, nepaliečiant širdies. Tada auka ilgiausiai kankindavosi. Šiurpas eina per kūną net pagalvojus apie tokias kančias. Teko lankytis Buharoje, viduramžių kalėjime. Veikė jis net iki 1918  metų. Mačiau ten mirtininkų duobę, į kurią įstumtas nuteistasis lėtai mirdavo, jei prieš tai jo nenužudydavo toje duobėje šliaužiojančių kobrų nuodai. Aukštai virš pasmerktojo galvos kabojo indas su vandeniu pradurtu dugnu. Tačiau lašai nepasiekdavo kankinamojo - išgaruodavo bekrisdami. Kita ten matyta ,,mirties technologija, kai nuteistajam būdavo kardu perrėžiama gerklė ir laukiama, kol šis užsprings savo krauju, šalia kitų atrodė labai ir labai ,,humaniška“. Beveik šiuolaikiškai ,,amerikoniška“.
Ne šiaip sau  prisiminiau tuos šiurpius dalykus. Juos atgaivino apsilankymas Vilniuje, Gedimino prospekte įsikūrusiame Genocido muziejuje. Tai yra buvusiame KGB kalėjime. Prieš savaitę, sekmadienį buvau ten kartu su dukromis ir anūkėmis. Tas apsilankymas visus mus giliai sukrėtė. Kalėjimo pastatas, statytas dar rusų caro laikais, iki pat 1990-ųjų buvo žmonių kankinimo namai. Juose šeimininkavo ir rusai, ir vokiečiai, ir vėl rusai, ir su jais bendradarbiavę lietuviai. Atrodo, tarsi kiekvieni nauji kalėjimo šeimininkai stengėsi parodyti kuo didesnę išmonę žeminant žmogų, jo orumą, galop jį nužudant. Ten patekusiajam mirtis buvo tarsi išganymas. Mat palūžę nuo kankinimų tapdavo išdavikais, o tokių likimas vis vien buvo aiškus. Jie žūdavo arba dar kalėjime, arba išėję į menamą laisvę. Kamerose mačiau Lietuvos patriotų – prieškario kariškių, pokario kunigų, net keturių vyskupų nuotraukas. Jie čia buvo kalinami, kankinami. Ir be jokios abejonės, meldėsi, prisiminė mūsų atpirkėjo Kristaus kryžiaus ir kančių kelią, ėjo tuo keliu su juo kartu. Nepasakosiu tų matytų baisybių, kaip Lietuvos inteligentai, paprasti kaimo žmonės buvo kankinami vandens kamerose, dusinami visiškoje tamsoje kameroje su minkštomis, garso nepraleidžiančiomis grindimis ir sienomis, kad išduotų ,,kagėbistams“ kaimyną, bendražygius. Vien nuo gido pasakojimų užgniaužė kvapą, tad išėjęs laukan į pavasarėjantį prospektą įkvėpiau laisvės oro ir pamąsčiau - duok Dieve, kad tokie laikai daugiau niekada nebegrįžtų. Vardan to verta iškęsti ir šiandieninius nepriteklius, ir smulkias neteisybes, kurios mus šiandien dar supa. Vardan to, kad šitos sunkios kalėjimo durys atsivertų tik ekskursantams tam, kad šie nepamirštų praeities, istorijos. Ją primena daugybė ant šio pastato sienų iškaltų pavardžių. Jie čia baigė savo gyvenimo kelią, dažnas su žodžiu ,,Lietuva“ ir malda lūpose. Didžiąją savaitę, belaukdami Šventų Velykų džiaugsmo, prisiminkime ir jų vardus... 

Komentuoti

(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.

Reklama

 

 

 

 

  

 

tauragiskis.lt Webutation