23 Lapkritis 2017, Ketvirtadienis

 

Pirmas
 

Nepasakosiu šiandien, kaip čigonas savo įtaigiomis kalbomis kaimiečiui už didelius pinigus įbruka šlubą arklį. Pasidalinsiu mintimis apie įvairaus plauko prekeivius, siūlančius žmogui įsigyti… sveikatą. Juk sakoma, kad už sveikatą nėra nieko brangesnio. Ypač jei pajunti jos stoką. O jeigu dar sergi sunkia liga ir nežinai, ar kada nors bepasveiksi? Tada žmogus, baimės pagautas, yra pasiruošęs viską atiduoti už viltį pasveikti. Ir bematant atsiranda prekiautojų ta viltimi. Kuo tik jie neapsimeta, į ką tik ,,neįsikūnija“… Vieni apsimeta išmanantys liaudies mediciną, kiti – žolininkais, treti giriasi antgamtinėmis savo galiomis ir įtikinėja esantys vos ne dievai. Ypač skaudu, kai taip tyčiojamasi iš sunkių ligonių, net beviltiškų. Dažnai gulėdamas Vilniaus universiteto Onkologijos instituto ligoninėje esu prisiklausęs begales istorijų, kaip mano kolegos griebiasi net šiaudo, už viltį pasveikti atiduodami sukčiams paskutinius litus. Negaliu tvirtinti, kad visi mano girdėti netradicinio vėžio gydymo receptai yra žalingi. Antai vieni geria beržo gumbo trauktinę, kiti - žibalą, treti – musmirių ekstraktą, dar kiti vartoja kažkokius baltus grybus, augančius po lazdynų krūmais. Labiausiai nustebino pusamžis pacientas iš Šiaulių, vietoje chemoterapijos pasirinkęs žiniuonės gydymą. Atsivežė net anos moteriškės parašytą knygelę su paveikslėliais. Ir užkimdamas palatos kaimynams pasakojo, kaip ta ,,daktarka” jį gydanti nuo visų ligų. ,,Ateinu pas ją, atsisėdu ant taburetės. O ji pažiūri man į akis ir sako - tavo sprandas nesveikas. Tada atverčia piešinį iš tos knygelės ir liepia virš jo dešimt minučių palaikyti delnus. Belaikant, kad ims traškėti  braškėti sprandas. Ir viskas tvarkoj. Ir nuo vėžio tik ji mane išgydys…” Klausiame, kiek jis moka už tą pasėdėjimą ant taburetės. Sako - po šimtą litų už prisėdimą. Pajutęs, jog netikime jo burtininkės galiomis, visai supyksta. Nusisuka į sieną. O atsisukęs mus visus ,,nuginkluoja” stebuklinga istorija, kaip ta Šiaulių žiniuonė su būreliu žmonių pėsčiomis iš Šiaulių ėjo į Kryžių kalną. Pakeliui juos užklupo lietus. Tada žiniuonė pakėlusi rankas į dangų, kažką pasakiusi, ir lietus liovėsi. Bet ne visur, o tik virš keliauninkų į Kryžių kalną… Bandžiau sakyti, jog net Jėzus Kristus tokių stebuklų nedarė, tačiau mano lovos kaimynas iš Telšių jau buvo paveiktas tos ,,propagandos”, greitai pasiprašė iš šiauliškio tos aptrintos knygelės su piešiniais ir buvo pasiruošęs mesti tradicinį gydymą, kilti iš lovos ir lėkti į Šiaulius. O kiek tokių atsiras visoje Lietuvoje?
Pikčiausia, kad visokias istorijas apie stebukladarius stropiai platina žiniasklaida. Ne, anaiptol ne norėdama apsaugoti nuo sukčių, o atvirkščiai – žadindama susidomėjimą ir reklamuodama neaiškią ,,vilties produkciją”. Mat pastebėta, kad visa, kas paslaptinga, abejotina, žadina žingeidumą. Laikraštis ar televizijos laida juk taip pat yra prekė. Tad vieni uždirba iš kitų. Man visokie ,,paslaptingi žolininkai” niekuo nesiskiria nuo ūkininko, parduodančio turguje bulves ar kopūstus. Pastarojo ,,biznis” bent jau yra ,,skaidrus”. Jo prekę gali net pačiupinėti. Tačiau ar skaitėte kuriame nors iš Tauragės ar kitų provincijos laikraščių, kad ūkininkas iš Gaurės atvežė parduoti kopūstų. O štai jei Tauragėn atvažiuoja kokia žolininkė Jadvyga ar kitoks ,,liekarius”, būtinai spaudoje bus pranešimas. Net ką tas prekeivis viltimi pasakė susirinkusiems, kokius stebuklus žadėjo, jei šie pirks ir gers jo ,,stebuklingas arbatas“. Kiti atvažiuoja visai tuščiomis rankomis. Tik paskaitą už pinigus paskaityti. Yra ir tokių, kurie nė burnos nepraveria. Pinigus paima už pašokinėjimą aplink tave. Prieš keletą metų išgirdau apie tokį aiškiaregį Žygaičių seniūnijoje, jog pas jį gydytis važiuoja žmonės. Atlikau savotišką žurnalistinį tyrimą. Tas žiniuonis pasirodo beturįs galingą gydymo instrumentą – iš pliauskos išdrožtas ,,čiakras”. Mosuodamas tais pagaliais jis grėsmingai šokinėjo aplink ligonį, taip lygindamas jo subliuškusią ,,aurą”... Netikiu, kad kam nors būtų padėjęs tas ,,karo šokis”. Tačiau tikinčių visokiais stebuklais ir be manęs yra užtektinai. Kažkada dar jaunystėje skaičiau amerikiečių jumoristo O. Henrio noveles. Vienoje pasakojama, kaip radikulitu sergantis vagis įsibrovė į tokio pat ligonio namus ir, kaip vėliau jiedu diskutavo, kuo geriausia gydyti tą radikulitą. Vienas sakė - reikia gerti jauno paršelio šlapimą, ir ligą kaip ranka nuims. Prisiminiau tą istoriją per Rusijos televiziją žiūrėdamas kažkokią laidą apie sveikatą, kur toks aktorius Džigurda  rimtu veidu šnekėjo apie urinoterapiją. Na, tai yra, kaip jis geria tai, ką pasysioja. Sakė ,,nuėjęs” dar toliau - iki kaloterapijos. Tai yra gydymosi valgant… savo kakutes. Aišku, tai yra žmogaus skonio reikalas. Tačiau žinant begalinį mūsų tautiečių patiklumą, nederėtų sakyti nei ,,Į sveikatą“, nei „Gero apetito”. Nes ims dar ir susigundys…               

Komentuoti

(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.

Reklama

 

 

 

 

  

 

tauragiskis.lt Webutation