21 Lapkritis 2017, Antradienis

 

Pirmas
 

Kaimo žmonių kantrumas – beribis. Sunku buvo patikėti redakcijon užsukusio Petro Liono papasakota istorija, jog nuo 1970-ųjų į jo sodybą Liaudginų kaime neveda joks kelias. Tai gal ponas Jonas skraido sraigtasparniu? Ne, 77-erių metų vyras net automobilio neturi, gal todėl ir į sodybą vedančio kelio ne kasdien prireikia, bet gyventi sodyboje šeimai be kelio – nerealu.

Nuvykus į Liaudginų kaimą, abejonių neliko. Kiek besidairėme nuo geležinkelio pervažos į tolumoje stūksančią Lionų sodybą – per pievas ir arimus nepamatėme jokio kelio. Tik už geležinkelio pervažos išvydome dešinėn vedantį siaurą keliuką. Juo ir pasukome, nors žinojome, kad iki Petro sodybos neprivažiuosime, nes jis gyvena kitoje geležinkelio pusėje, tačiau guodė mintis, jog nereikės keletą kilometrų bristi per pievas ir arimus. Privažiavę iki artimiausios sodybos, palikome automobilį ir kopėme per geležinkelio pylimą. Nuo čia iki Lionų sodybos – vos keli šimtai metrų. Tad nužingsniavome per ganyklą siauru, neseniai dalgiu nušienautu takeliu.
Kieme pasitiko visa šeima – pats sodybos šeimininkas Petras, jo žmona Vilma ir dukrelė Daivutė. Šeimininkei nuraminus be perstojo amsintį šunį, pradėjome pokalbį.
- Kelio neturiu nuo 1970-ųjų, kai aplink kultūrines pievas užsėjo ir aptvėrė. Kol nebuvo arimų, nusiardęs vielas pravažiuodavau, bet dabar aplink ūkininkai susigrąžino ar nusipirko žemes, aparė, tai nors skriste skrisk, - skėsčiojo rankomis pašnekovas.
Nedideliame kiemelyje, visai netoli spalvingų jurginų, kardelių ir kitų gėlių – didžiulė mėšlo krūva. Mat šeimininkas nuo pat ankstyvo pavasario negali jos išvežti, nes į sodybą neįvažiuoja jokia technika.
Šeimą maitina dvi karvutės. Mažame, nuo metų naštos sulinkusiame tvartelyje daugiau ir netilptų – pastebi šeimininkas. Dar du veršelius paaugina ir parduoda. Atliekamą pieną taip pat parduoda.
- Gerai, kad pieninė iki kaimynų antrapus geležinkelio atvažiuoja, tai netoli tereikia nešti, - džiaugėsi šeimininkė.
- Ir malkos seniai sukirstos, o kaip jas parsivežti?- retoriškai klausia Petras ir pats atsako, jog teks laukti žiemos, kai arimai užšals ir pasidengs sniegu, tuomet su traktoriumi nesunkiai išvažiuos.

Priglaudė našlaitę

Sodybos šeimininkas prisipažino, jog daugelį stebina, kad tarp jo ir žmonos - beveik 40 metų skirtumas.
- Mano mama priglaudė našlaitę, - rodydamas į jauną žmoną pasakojo Petras. – Jos šeima išmirė, šešiolikmetė Vilmutė atbėgdavo pas mus prašyti valgyti, nes gyveno netoliese. Mamai pagailo mergaitės ir priglaudė.
Taip Petras užsiaugino sau žmoną, vedė ją, susilaukė dukrelės. Kaimynai pasakoja, jog mergaitei pradėjus lankyti mokyklą, tėtis ją nešte nešdavo kartais net iki pačios Skaudvilės – taip mylėjo savo vienturtę. Ir tebemyli. Šiemet Daivutė mokysis dvyliktoje klasėje. Kad nuvažiuotų į mokyklą Skaudvilėje, ji turi 5 kilometrus eiti iki Varlaukio pėsčiomis. Tėtis jos vienos neišleidžia, visuomet palydi, įsodina į autobusą. Mergaitė visą savaitę gyvena mokyklos bendrabutyje, o penktadieniais tėtis jos visuomet laukia grįžtančios Varlaukio autobusų stotelėje, ir vėl abu žingsniuoja penketą kilometrų namo.

Gali likti ir be elektros

Elektrifikacija Petro sodybos taip pat ilgai nepasiekė. Kiek valdiškų įstaigų durų varstyta, prašyta, maldauta, tačiau tarybiniais laikais Lionų sodyba ilgai skendėjo tamsoje.
- Visi žadėjo, bet niekas nieko nedarė, kol pagaliau pavyko susitarti su geležinkeliečiais. Jie leido prisijungti prie geležinkelio elektros linijos, - rodydamas kelis medinius stulpus pasakojo Petras.
Jis pats tuos stulpus prieš daugelį metų pasistatė, tačiau dabar jie jau ima tręšti, geležinkeliečiai reikalauja statyti cementinius, grasina, jog neleis naudotis elektra. Ir vėl tas užburtas ratas – argi įpirksi juos iš menkos pensijos?

„Kelias yra!“

Petras rodė aplink sodybą plytinčias 5,5 ha savo žemes, tačiau iš visų pusių jo sklypas ribojasi su kitų ūkininkų – Butkaus, Eičo, Šimaičio, Šepučio žemėmis. Lionų ūkis tarsi įkalintas – niekaip neišvažiuosi nekirtęs svetimos žemės.
- Šeputis dabar prie geležinkelio pasidarė kelią iki savo žemių, bet toliau per jo žemes kelio nėra, o ir važiuoti niekam neleistų, - pasakojo Petras, - o kai lankiausi pas poną Ažną, jis, žvilgtelėjęs į popierius, man pasakė, kad kelias yra.
Tauragės ir Pagėgių žemėtvarkos skyriaus vedėjas Ričardas Ažna, paklaustas apie kelią į Petro Liono sodybą, neneigė savo žodžių:
- Jei sakiau, kad kelias yra, vadinasi, turi būti. Šalia geležinkelio tikrai turi būti kelias, o jeigu kuris ūkininkas jį neleistinai suarė, tuomet pareiškėjas turėtų atvykti pas mus, parašyti prašymą, mes atvažiuosime į vietą, apžiūrėsime ir padėsime išspręsti problemą, - pažadėjo Žemėtvarkos skyriaus vedėjas Ričardas Ažna.
 

Kristina NEVELKIENĖ

Komentarai

 #
na ir gyvena....
 

Komentuoti

(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.

Reklama

 

 

 

 

  

 

tauragiskis.lt Webutation