23 Lapkritis 2017, Ketvirtadienis

 

Pirmas
 

Vos prieš trejus metus į Skaudvilės bendruomenės literatų klubą „Saulėgrįža“ susibūrė penkios moterys. Praėjusių metų kovą bendruomenei jau buvo pristatytas klubo narių (Aldonos Banienės, Vaidos Baršienės, Zitos Jarašūnienės, Reginos Vingienės, Reginos Zelbienės) kūrybos almanachas „Širdies šiluma“.
Artėjant senųjų ir naujųjų metų sandūrai, kūrėjos „Tauragiškių balso“ skaitytojams dovanoja savo mintis ir širdies šilumą.

REGINA ZELBIENĖ

 Metų sankirtos naktį
 
Atidarau
šeimos istorijos lobyną,
nupūtus dulkes,
skrynią praeities atidarau...
Pagarbiai, atsargiai
lyg išlaikytą vyną
į ją išėjusius
metus senuosius paguldau.

Joje pavargę ilsisi
daugybė metų,
tai mūsų išgyventų
metų turtas...
Negrįžtančių atgal
dienų verpetuos –
pranykusios laimės,
skausmo valandos
lyg laumių burtai.

Prabėgusių gyvenimo dienų
pageltę lapai
vėl nukelia jaunystėn
atminimais, vaizdiniais;
džiaugsmingi, kūrybingi
ir viltingi metai
vis kaitaliojasi netektimis,
skausmais...

Aš ilgesingai glostau
seną metų skrynią,
kaskart vis pakilnodama
senus, parudusius
gyvenimo lapus.
Prisiminimais sugrįžtu
į tolimą jaunystę,
plačiai atvėrusi duris –
vėl pakviečiu Naujus.

– Sveiki, Naujieji,– sveikinuos,   
– Užeikit...
Baltam, švariam Jūsų lape
tiek daug vilčių.
Nepagailėkit laimės,
džiaugsmo mums suteikit –
tiktai mažiau tebūna
netekties, juodų dienų.

Baltoji viešnia

Žiemuže baltaskare,
žiemuže baltapūke,
pasisvečiuok mūs žemėj,
pabūki, dar pabūki.

Užklok rugelį žalią,
užklok bijūno krūmą,
temiega, tesapnuoja
ilgai dar nenubunda...

Papuoški obelėles
sava šarma baltąja,
eglutę žaliaskarę
apgobk skara naująja.

Saulutė tegul šviečia,
te akinamai blizga,
te sniego pusnys kviečia
mus pabraidyt po mišką...

Viduržiemio link

Iš sniego malūno išbėgęs
baltuoja paplentėje miškas,
virš miško baltučio ištiškęs
saulužės blyškios aukso diskas.

Sidabro voratinkliais raizgo
jis aukštus eglynus, beržyną,
žemokai pakilęs virš raisto
greit skuba į vakaro tylą...

Vėjužis, lyg žaistų balionais,
tolyn debesėliais ridenas,
viduržiemio ratais speiguotais
keliaujam pirmyn.
Ir mums gera....

REGINA VINGIENĖ

Baltas eilėraštis

Baltas laukas, baltas kiemas,
Baltas senis stovi vienas,
Baltas vakaras ir rytas,
Baltas žodis užrašytas.
Baltas langas, baltas stogas,
Baltoj rankoj baltas vokas.
Baltam laiške baltos eilės.
Baltas jausmas – gimsta meilė.

Ryt Kalėdos

Šviečia žemė nuo baltumo.
Kaminai paleidžia dūmus.
Žmonės pluša, stalą rėdo,
Šiandien Kūčios, ryt Kalėdos.

Sėdi vyrai nusiskutę,
Laksto moterys suplukę,
O vaikai nekantriai laukia,
Akių nuo stalo neatitraukia.

VAIDA BARŠIENĖ

Krenta nuo medžių lapai,
Sielą apdengia niūriomis
Rudens spalvomis.
Ir širdį.
Ir nebelieka to
Pavasariško žalumo,
Nebelieka gyvybės ženklų.
Aplink taip tuščia ir netikra...
...Ir vėl noriu,
Kad kuo greičiau praeitų
Žiema ir šaltis,
Kad kuo greičiau atėjęs
Pavasario vėjas
Nupūstų nuo sielos likusius
Rudens lapus
Ir kad širdis
Liktų visiškai švari
Prieš naują
Laimę...

***

Pavasario stebuklo laukiu
Ir jaukią šilumą jaučiu.
Ne viskas, kas gera – matoma,
Ne viskas, kas bloga –
ant mano  pečių.

Sukursiu savo pasaulį
Su gausybe erdvių langų.
Šešėliai lai liks ten – už sienos,
O sieloje bus tik šviesu.

Maža kasdienybė tik stebins,
Tačiau ji neleis nusivilt.
Stebuklo laukimas sugrįš –
Nereiks jo daugiau prijaukint...

***

Saulėlydis baltam žiemos fone
Jau uždega vakarę žvaigždę.
Ir spindesys vilties tarp
debesų, rūke,
Paliečia mūs kiekvieno širdį.
Kad metai būtų dosnesni,
Kad jie atneštų šypsnį, išmintį
ir norą –
Išlikti kiekvienam savimi
Ir džiaugtis nors mažyte proga.
Kad mokėtume suprast kitus,
Skaičiuodami ne savo – mūsų
– laiką.
Gyvenimo akimirka trumpa,
Tebus ji panaši į naivų, gerą
vaiką.
Ir šiluma tesklinda mūs
veiduos,
Tikėjimas, gerumas ir viltis –
Atėjusios Kalėdos lai
džiaugsmą dovanos
Ir išsipildymo bei laimės
laiką...

ALDONA BANIENĖ

Mano vaikystės Kalėdos

Kalėdos – tai graži vaikystė, –
Girgždantis baltutis sniegas,
Malda, kurios gi nevalia
suklysti.
Visa šeima prie stalo. Ir
pabėgęs miegas,
Nes lauki vidurio nakties,
Kada vanduo saldesnis bus
Ir gyvuliai kalbės...
Ir dieviška palaima aplankys
namus.
Baltą plotkelę visada dalino
tėvas, –
Toks geras, susikaupęs,
malonus,
Kad tik palaimintų mus
Dievas,
Šiltus, sočius mūsų namus.
Buvo visa tai labai seniai...
Tik mintyse atrodo – buvo
vakar...
Seniai kapų kalnely ilsisi tėvai.
Kalėdų proga mintimis juos
aplankau.
Smiltelė, rodos, žybsi ten
Šiltom akim, kur guli jie daug
metų.
Manoj širdy jie vis dar gyvi,
Visada, ne tik vakarą Kalėdų.

Kada esi laimingas

Gal tada,
Kai kieme brangi mašina?
Kai banke sąskaita stora?
Kai prabangūs namai?
Ir net iš kur tai nežinai.
Tai kaipgi pats manai,
Gal visa tai tik pramanai?
Laimingas esi tada,
Kai sąžinė švari visada,
Kai vidinė ramybė sieloje,
Kai gedulo nėr širdyje,
Gyveni be pykčio daigelio,
Pavydu nestoji ant kaimyno
kelio.
Laimingas, kai miegi ramiai
Ir nekankina sapnai,
Ir ranką ištiesti gali,
Kai kam nors padėti gali.
Ar tu taip manai?
Taip! Juk čia išsakyti ne
pramanai,
O žmonių išmintis,
Gyvenimiška patirtis.

ZITA JARAŠŪNIENĖ

Valerijai,
žmogui, kuris labai mylėjo gyvenimą, mokėjo džiaugtis šviesiomis jo spalvomis ir pats buvo šviesulys – fotomenininkė, tautodailininkė...

Šešėlių sandūroj,
Kalėdų šviesoje,
Kai dienos vis pilnėjo,
Žinojai tu, kad išeini,
Kad miršti.
Žiūrėjai į akis,
Šypsojaisi:
„Kokie jūs gražūs!“
Ir glostei
Paskutines dovanas –
Gėles,
Tvarkingai surikiuotas
Ant palangės.
Kalbėjai,
Kad negalėsi
Niekada
Atsidėkoti Dievui
Už žmones sutiktus,
Už suteiktą
Jų džiaugsmą
Ir pažinimo laimę.
Žvelgei liūdnai,
Gailėjai,
Kad žodžių nerandu
Paguosti,
Kad bijo ašara
Riedėti skruostu –
Kad neįskaudintų,
Neguostų.

***

Šešėlių sandūroj,
Kalėdų šviesoje
Sunku ar lengva
Taip išeiti,
Kai nupieštas
Gyvenimas
Skaičiuoja minutes
Ir akys
Atsisveikina...

  * * *
Kai tirpsta laukimo minutės,
Skaidrėja akių jaudulys,
Pražysta sniegulėm eglutės,
Žvaigždėm nusisagsto širdis,

Atleidžiam ir skausmą, ir
laimę,
Pamirštam skriaudas ir vaidus,
Nurimsta ir aistros, ir baimės,
Varpeliais tik skamba dangus.

Kalėdų šviesa ir palaima
Ilgam tepalieka širdy.
Teatneša džiaugsmo ir laimės
Kalėdų stebuklai maži.
                                         
 * * *

Už mūsų laimę,
Už mūsų džiaugsmą,
Už ilgą vienatvę,
Už tylų skausmą,
Už trumpą laimę,
Už netikrą tikėjimą,
Už gilų atodūsį,
Už nusišnekėjimą,
Už tikrą ašarą,
Nusiritusią skruostu
Mano tostas!
 

Komentuoti

(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.

Reklama

 

 

 

 

  

 

tauragiskis.lt Webutation