24 Rugpjūtis 2019, Šeštadienis

 

Pirmas
 

  Tadas MEIŽELIS

Netrukus sužaliuos pakelės krūmai, prasikals ganyklose žolė. Tačiau vienas žalias taškas jau ir šiandien šviečia tuose laukuose. Tai ūkininkų  Laimos ir Petro Venckų namas. Žiemą vasarą jis čia ,,žaliuoja“ jau daug metų traukdamas nuo Taurų, Leikiškės ar Balskų link pravažiuojančiųjų akį. Kad sodybos šeimininkai čia įsikūrę ilgam, rodo ūkinių pastatų virtinė, kieme sustatyti traktoriai  ir išdidžiai po kiemą vaikštantis gaidys. Toks drąsus, kad nuklysta į patį sodo pakraštį, kur laputė gali jo patykoti. Laima Venckienė sako, jog sodyboje gyvena net trys gaidžiai. Gerokai pešėsi tarpusavyje, vienas net akies neteko, kol išsiaiškino, kuris čia šeimininkas. Todėl tas nugalėtojas ir išdidus.

Grasino net Sibiru

Nejučiom išsikalbame apie kitokias kovas. Tarp žmonių. Kiek mūšių ir kokį karą teko Laimai ir Petrui laimėti, kol jiedu lyg kokie želmenėliai šioje Jatkančių laukų platybėje įsikabino į žemę, tapo pilnaverčiais jos šeimininkais. Laima gimė ir augo Balčiuose, netoli Draudenių. Ten gyveno jos tėvukai Kiminiai, o Venckai, kurių sūnus Petras prieš 40 metų tapo Laimos vyru, gyveno netoliese. Tiesa, netolimus kaimynus skyrė Tauragės ir Šilutės rajonų riba. Abudu - Laima ir Petras - lankė tą pačią Skiržemės pradinę mokyklą, vėliau Balčių aštuonmetę. O kai užaugo, Petras atėjo pas Kiminius į žentus. Čia būtų galima sakyti, kad jiedu, kaip toje pasakoje, ilgai ir laimingai gyveno. Tačiau atsitiko nelaimė. 1982 metais sudegė Vincento ir Barboros Kiminių troba, neliko pastogės. Kelis metus Laima ir Petras, su dviem mažamečiais sūnumis ir savo tėvais glaudėsi valdiškame būste, kurį parūpino Žygaičių kolūkis. Tas būstas buvo atokiau gyvenviečių, tad darbštūs žmonės išdrįso ,,nusikalsti“ to laiko absurdiškiems įstatymams. Laikė po 4 karves, kiaulių ir dėjo pinigėlį prie pinigėlio. Mat tarybinės ,,normos“ leido laikyti tik vieną karvę ir prieauglį, draudė tvarte net paršavedę turėti. Teko slapstytis, ,,partizanauti“. Ir saugotis, kad koks pavyduolis tinginys nepaskųstų. Mat ir tada, kaip ir dabar, kaime buvo žmonių, kurie tingėjo dirbti.
- Niekaip negaliu tokių suprasti,- sako Laima,- gyvena kaime, bet nei paršelio, nei vištos nelaiko. Mėsą perka parduotuvėse ir laukia pašalpų. Ne vieną pažįstu, kuris iš pašalpų gyvendamas samdo taksi ir važiuoja miestan apsipirkti. Ar daug matome kaimo ganyklose vasarą karvių? Tik vieną kitą. Na, išskyrus ūkininkų bandas. Net kolūkio laikais tos ganyklos mirgėjo nuo juodmargių. Atprato žmonės dirbti. Atpratino juos nuo darbo geras gyvenimas, kai gali ir nedirbdamas gyventi, dar pasišaipydamas iš greta dirbančiojo ir mokesčius mokančio. Iš ko tos pašalpos? Iš dirbančiųjų prakaito...  
 Laima pasakojo, kaip susitaupę kiek pinigėlių galėjo nusipirkti būstą Žygaičiuose. Tačiau persigalvojo, nes kaimo prigimtis abudu traukė prie žemės. Gyvenvietėje juk turėsi tik darželį. Taip  apsisprendė ir nusipirko sodybą čia, Jatkančių ,,stepėse“, tapo tuometinio Pilaitės kolūkio kolūkiečiais. Buvo 1986-ieji metai. Visi kalbėjo apie ,,perestroiką“, tikėjosi laisvesnio gyvenimo. Venckai į jį ,,nėrė“ pirmieji ir... mokinosi plaukti. Laima su Petru pirmieji rajone tapo ūkininkais, pasinaudoję taip vadinamo Valstiečių ūkio įstatymu. Tada dar niekas negalėjo numatyti, kad pavyks atsiimti tėvų žemę, tapti tikrais, pilnaverčiais jos šeimininkais. Ypač to bijojo tarybinė nomenklatūra. Laima prisimena, kaip vienas iš tuometinių valdininkų sakęs: ,,dabar į Sibirą jūsų niekas nebeveš, pėsti ten eisite...“ Eiti ten nereikėjo, tačiau kliūčių ūkininkams spendė ne vieną. Pirmiausiai niekaip nenorėjo paleisti iš kolūkio. Už tai, kad Venckus iš kolūkio ,,paleisti“, balsavo. Vieno balso persvara buvo nutarta - ,,paleisti“. Tada susizgribo, jog reikia perbalsuoti. Po pakartotinio balsavimo atsirado vieno balso persvara, jog ,,nepaleisti“. Laima, kaip drąsesnė, mynė kelius pas rajono valdžią, ėjo pas tuometinį rajono vykdomojo komiteto pirmininką Aleksą Ridulį, kitus ir bandė įtikinti, kad ūkininkai - Lietuvos ateitis. Nieko nelaimėjo. Tik tada, kai pasiskundė  Vytautui Landsbergiui ir pirmųjų Tauragės ūkininkų istorija buvo pagarsinta per Lietuvos radiją, „atrišo“ Venckams rankas. Šalia jų namų sužaliavo pirmieji javų želmenys, o rudeniop atėjo ir pirma javapjūtė jų ūkyje. Derlius buvo geras. Tačiau kuo javus nukulti? Teko vėl važiuoti į rajoną, pagalbą suteikė tuometinis žemės ūkio technikos priežiūros inspektorius  Jonikas. Jis pasirūpino, kad atvažiuotų kombainas ir nukultų javus.
Kadangi Venckai iš kolūkio buvo ,,pasitraukę“ dar jam nesugriuvus, per bendro turto dalybas jiems atiteko tik ,,riestainio skylė“- menkutis veršelis ir natūralia mirtimi jau besiruošianti numirti karvė. Šeimininkai ją išslaugė, pastatė ant kojų ir kitąmet pardavė.
Dabar jų tvarte - juodmargės ir telyčaitės. Nei iš tolo nepanašūs į anuos pirmuosius turėtus gyvulius.  

Šiuolaikiškas ūkis

Šiandien Venckų tvarte pavasario laukia 36 juodmargės, tame tarpe 28 melžiamos karvės. Ganėtinai didelę bandą prižiūri trise - kartu su tėvais ūkininkauja ir jų jauniausias sūnus Linas. Laima sako, kol kas ūkis esąs bendras. Mat jų pieno ūkis dalyvauja europinėse programose, o kai jos bus įgyvendintos, sūnus galės tvarkytis kaip jam atrodys tinkama. Ūkyje - 24 hektarai paveldėtos žemės, kurią pavyko persikelti čionai, į Jatkančius. Dar šiek tiek pasišienavimui nuomoja. Venckai sako darbo jėgos iš pašalės neieškantys. Iš tų ,,pakeleivių“ nedaug naudos. Darbo rankas sėkmingai gali pakeisti technika. Iš ES lėšų turi įsirengę pieno punktą, šaldytuvus, melžimo techniką, mėšlidę. Beveik už 100 tūkstančių litų nusipirko ,,Belarus“ traktorių, planuoja pirkti šienainio rulonų vyniotuvą. Šeimos vyrai - technikos žmonės. Petras ilgus metus dirbo vairuotoju, Linas taip pat gerai išmano technikos gudrybes, ką reikia - patys patvarko, suremontuoja. Pagalbos Venckai neprašo ir kitų tarnybų. Kai prireikia, patys pabūna ir veterinarais. Tik karvėms į veną, sako Laima, nemokanti vaistų suleisti. Pinigus tenka taupyti. Todėl ir kombinuotų pašarų neperka. Patys sėja po 5 hektarus javų, turi malūną, tad, pridėję priedų, koncentruotus pašarus pasiruošia patys. Ir mineralinių trąšų sako neperkantys. Pagal prieškario Lietuvos agronomų patarimus pūdo mėšlą ir juo tręšia javus, žalienas.
Pieną Venckai parduoda ,,Žemaitijos pienui“. Nesiblaškė, nebėgiojo nuo vieno supirkėjo pas kitą, nepasidavė pagundai, jei kas keliais centais ir brangiau už litrą pasiūlė. Tad ir Venckus pienininkai gerbia. Štai ant stalo svetainėje matau metalinę statulėlę – žmogų su dviem bidonais rankose. O ant jos - vardinis įrašas su sveikinimu poniai Laimai šešiasdešimtmečio proga. Tas jubiliejus buvo praėjusių metų gegužę. Ūkininkę sveikino ne tik pienininkai, atvažiavę iš Telšių, bet ir sava šeima. Sūnūs Vaidotas su Linu, marčios Indrė su Vida, trys anūkėliai – Domantas, Tadukas ir Erikutė.  

Prie žemės ,,linksta“ ir vaikai              

Laima pasakoja, kaip jų vyresnėlis Vaidotas jau nuo vaikystės buvo daržininku. Augino visokius daigus, prižiūrėjo šiltnamius, vis eksperimentavo. Dabar jis tėvų namuose tik svečias, dirba Tauragėje, parduotuvėje ,,Žalia stotelė“, prekiaujančioje sėklomis, trąšomis ir kitokiomis sodininkams bei daržininkams reikalingomis prekėmis. Mama džiaugiasi, kad sūnaus pomėgis sutampa su jo darbu. Jau nuo pavasario kur buvęs, kur nebuvęs Vaidotas atvažiuoja į Jatkančius. Padeda tėvui kokį medelį paskiepyti, pasižiūri, kaip jo pasodinti augaliukai auga.
Laima prisipažįsta, jog labai džiaugiasi savo šeima. O kiek baisių istorijų per televiziją tenka prisiklausyti apie nesantaikas šeimose, rietenas dėl turto. Neduok Dieve. Dar kai žiniasklaida tokias istorijas ,,išpučia“, sutirština, atrodo, kad virš Lietuvos tik juodas dangus. Taip tikrai nėra. Laima sako per šitiek metų nesusipykusi nei su vienu kaimynu. Na, būna, kad koks gyvulys į svetimą daržą nuklysta ar dar kokia ,,napastis“ atsitinka. Bet juk viską galima suderinti, susitarti. Juk jei laikai pyktį savyje, pats save kankini ir grauži. Verčiau džiaugtis, kad šviečia saulė, kad gamta atgyja ir keliasi naujam metų ciklui. Jatkančiuose jau kvepia pavasariu. Nors dar laukai šlapi, neišėjęs pašalas, tačiau jau žvalgosi juodmargės į tvarto langus, mūkia pasiilgusios žalių ganyklų. Dar savaitė kita - ir jos sužaliuos, kaip šiandien ,,žaliuoja“ ūkininkų Venckų troba.

Komentuoti

(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.

Reklama

 

 

Orai

Orai Tauragėje

Informacija