5 Gruodis 2019, Ketvirtadienis

 

Pirmas
 

Kristina NEVELKIENĖ

Sunku patikėti, kad ši energinga, liekna ir grakšti moteris jau skaičiuoja 63-iuosius savo gyvenimo metus. Kai paleidžia tamsius, ilgus, beveik juosmenį siekiančius plaukus, atrodo lyg jauna mergina.
Nežinia, ko būtų pasiekusi Irena, jei būtų turėjusi galimybę įgyti gerą išsilavinimą. Apdovanota ne vienu talentu, ji nuo pat jaunystės nenustygo vietoje – dainavo, grojo, piešė, mezgė.
- Gimiau ir užaugau Tauragėje, o ištekėjau Kaune, besimokydama profesinėje mokykloje, - pradeda savo pasakojimą Irena Tarozienė, – tačiau gyventi sugrįžau į savo gimtąjį miestą. Iš pradžių dirbau Tauragės skaičiavimo elementų gamykloje, vėliau – Tauragės keramikoje. Labai mėgau dainuoti, norėjau pati viską išbandyti, todėl išmokau groti akordeonu, armonika, gitara, dainavau „Jūros“ ansamblyje ir Tauragės keramikos chore, grojau kaimo kapeloje. Mano mama labai mėgdavo dainuoti, galbūt meilę muzikai paveldėjau iš jos. Esu, kaip mano vyras sako, bukai užsispyrusi, greičiausiai tai man ir padeda pasiekti užsibrėžto tikslo, - pasakojo menininkė.
Išdėliojo ant sofos savo piešinius – guašu, akvarele, vandeniniais dažais pieštus. Daug jų menininkė prikaupusi. Vienuose užfiksuoti kažkur matyti gamtos vaizdai, kituose – tiesiog perpieštas patikęs senas atvirukas. Irena prisipažino, jog labiausiai ji mėgsta piešti gamtoje, o kad būtų patogiau, vyras sumeistravo molbertą. Irena net nežino, kaip jos kūrybą įvardintų meno žinovai, gal liaudiška – gūžteli pečiais, nes jos paveikslai paprasti, visiems prieinami ir suprantami.

Piešti paskatino... liga

Piešti Irena pradėjo visai netikėtai, jau sulaukusi brandaus amžiaus. Dirbdama Tauragės keramikoje kartą buvo rimtai susirgusi, tad pataisyti sveikatos išvyko į Druskininkų sanatoriją. Irena nepratusi nieko neveikti, tad būtinai turėjo prasimanyti kokios nors veiklos. Nusipirko piešimo sąsiuvinį, guašo, teptukų, įsikūrė prie ežero ir ėmė piešti aplink esančius nuostabius gamtos vaizdus, bažnyčią. Kartą sanatorijos valgykloje išdrįso parodyti piešinius savo stalo draugams. Šie net aiktelėjo iš nuostabos. Grįžusi iš sanatorijos jau nemažą pluoštą piešinių parsivežė. Nusinešė į darbą bendradarbiams parodyti. Visiems patiko, įkalbėjo surengti parodą. Atsirado ir norinčiųjų įsigyti jos paveikslų. Tai paskatino menininkę įsigyti patentą, kad galėtų parduoti savo darbų. Ne kartą buvo surengtos jos darbų parodos ir Tauragės kultūros namuose. Pasak menininkės, žmonės, matyt, buvo pasiilgę tokių paprastų, nostalgiškų gamtos vaizdų, nes paveikslus išpirkdavo akimirksniu.
- Savo paveikslus pristatydavau į parduotuves Skaudvilėje, Šilalėje ir Tauragėje. Kartais būdavo taip, kad iš vakaro atvežu, o kitą dieną jų jau nei kvapo nebūdavo. Ypač daug paveikslų išpirkdavo prieš šventes. Gaudavau nebrangiai nusipirkti medinių rėmelių už „vagnorkas“. Labiausiai mėgdavau piešti aliejiniais dažais. Gaila, kad dabar nebegaliu pakęsti jų kvapo, todėl piešiu vandeniniais dažais, guašu, akvarele, net flomasteriais pabandžiau – visai neblogai išėjo, - pasakojo apie savo kūrybinius ieškojimus menininkė.
 Irena prisipažįsta, jog pastaruoju metu piešia vis rečiau, tik pagauta įkvėpimo. Nesistengia savo darbų kažkam rodyti, demonstruoti. Turi sukaupusi net keletą albumų savo piešinių. Moteris tikisi – gal kada nors anūkėliams bus įdomu, kaip jų močiutė piešė.
Megzti Irena sako pradėjusi augindama sūnų. Vėliau mezgė anūkėliams, ir sau nemažai drabužių turi nusimezgusi, nes labiausiai vis dėlto mėgsta megzti moteriškus rūbus. Irenos teigimu, jai malonu vilkėti savo rankų darbo drabužiais. Įdomesnių modelių dažniausiai randa internete.

Norėtų išleisti poezijos knygą

Ramiai besišnekučiuojant grįžo Irenos vyras Jonas Taroza. Jis taip pat turi meno gyslelę – kuria eilėraščius. Šis pomėgis, kaip prisipažįsta pats Jonas, liko iš vaikystės, kai su seserimi Laima lenktyniaudavo, kas daugiau posmų sueiliuos. Dabar 68-erių vyras jau sukaupęs apie 70 eilėraščių. Jų tematika įvairi – gamta, tėviškės peizažai, politika, paties kūrėjo išgyvenimai. Jonas prisipažįsta, jog nemažai savo eilėraščių patalpindavęs internetinėje svetainėje „Rašyk“, tačiau jaunimas klasikinio stiliaus eilėraščių nebevertina, jiems labiau priimtinos vadinamosios baltosios eilės. Kartą bandęs ir į poezijos mėgėjų klubą „Žingsniai“ užsiregistruoti, bet iš pirmo karto nepavyko, o daugiau nebandė. Jei turėtų tam sąlygas, Jonas sako gal ir norėtų savo poezijos knygą išleisti.  
Jonas Taroza kilęs iš Vainuto (Šilutės raj.) Nuo vaikystės pamėgo bites, prisimena, kad jo senelis kadaise prižiūrėjęs kunigo bityną. Jono namuose ir tarybiniais laikais visuomet būdavo po 2-3 avilius. Baigęs Pajūrio žemės ūkio technikumą, vėliau studijavo Kauno žemės ūkio akademijoje ir įgijo agronomo specialybę. Kurį laiką Jonas nuomojosi bityną Pagramantyje, apie 7-erius metus mėgavosi darbu su bitutėmis. Vėliau, kiek sveikata leido, dirbo draudimo „Baltijos garantas“ direktoriumi.
Kaip teigė Jonas Taroza, tarybiniais laikais vienu metu jis suskaičiavęs, jog dalyvauja net 27-iuose būreliuose ir rateliuose.
- Net į Moterų tarybą buvau išrinktas, - juokėsi pašnekovas. – Labai mėgau aktyvų gyvenimą, dalyvaudavau įvairiausiuose iškylose, mėgau aktyvų poilsį gamtoje, važiuodavau į ekskursijas. Toliausiai esu buvęs Čekoslovakijoje. Gaila, kad dabar senjorai tokių galimybių neturi.

 

Komentuoti

(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.

Reklama

 

 

Orai

Orai Tauragėje

Informacija