23 Lapkritis 2017, Ketvirtadienis

 

Pirmas
 

Šiemet jau aštuntąjį kartą pasaulyje organizuotas tarptautinis poezijos ir pjesių kūrėjų projektas-konkursas „Castello di Duino“. Šį projektą tradiciškai kasmet vis kita tema organizuoja savanoriška asociacija ,,Poesia e Solidarieta” (,,Poezija ir vienybė“), įsikūrusi Triesto mieste Italijoje. Minėta asociacija pasižymi socialinės paramos ir labdaros veikla. Geriausieji kūrėjai, pelnę pinigines premijas, privalės skirti laimėtos sumos dalį pasirinktai labdara ar socialine parama užsiimančiai organizacijai. Projekte dalyvauja kūrėjų iš daugiau nei 20 šalių, kuriama net esperanto kalba.
 Trejus metus šiame projekte dalyvauja ir Tauragės ,,Versmės“ gimnazijos kūrėjai.

Šis tarptautinis renginys buvo savitas stimulas ir idėja organizuoti kūrėjų – vertėjų projektą savoje gimnazijoje. Gimtosios kalbos mokytoja A. Anulienė subūrė kūrėjus, o anglų kalbos mokytoja D. Kaminskienė – vertėjus. Kasmet projekto rengėjai pateikia kūrybines temas, pavyzdžiui: ,,Keliai“, ,,Kaukės“, ,,Veidrodžiai“, ,,Horizontas“, ,,Šviesa ir šešėliai“ ir kt. Tema gali būti interpretuojama visiškai laisvai, tarkime, tema ,,Keliai“ gali būti suvokiama tiesiogiai ir metaforiškai: pasaulio keliai, vaizduotės, atminties klajonių takai, susikertantys, minčių keliai ir pan. Gimtąja kalba parašyti eilėraščiai turi būti siunčiami kartu su vertimu į anglų ar italų kalbą. Be abejo, tauragiškiai vertė eiles į anglų kalbą. Tekstus galima iliustruoti temą atitinkančiomis fotografijomis. Rengėjai kasmet išleidžia geriausiųjų tekstų rinkinius, pridedami ir kūrinių audioįrašai plokštelėje originalia kalba. Pelnas, gautas iš parduotų knygų, perduodamas fondams nuo karo nukentėjusiems vaikams padėti. ,,Versmės“ gimnazijoje daug dėmesio skiriama gabių mokinių ugdymui. Dalyvavimas projekte skatina mokinių saviraišką, kūrybingumą, lavina lingvistinius gebėjimus, daugiau sužinoma apie altruistišką savanorių veiklą, socialinės paramos galimybes pasaulio mastu. Taip skatinama ir kalbinė bei tautinė tolerancija.
Skaitytojų dėmesiui pateikiami kelerių metų gimnazistų kūriniai.

Gabrielė Marija Butkutė

Kulminacija

Šiandien – gyvenimo kulminacija:
Pakrypsiu į kurią nors pusę.
Jei ne – įvykdysiu sau eutanaziją
Ir įrodysiu, kad iš dulkių mes kilę.

Aš pakrypsiu į vieną pusę.
O kas, jei viskas ims blogėti?
Man rodosi geriausia virst į dulkę,
Kai nebėra savęs kur dėti.

Jei viskas ims blogėti,
Ir asfaltas virs klampiu dumblu,
Aš neimsiu savęs gailėti
Ir neneigsiu, kas akivaizdu.

Rytoj – pirmoji diena po kulminacijos.
Nuo jos priklauso gyvenimas.
Bet gal neprireiks tos eutanazijos,
Užteks ir kasdienybės, vardu sruvenimas.

Tomas Butkus

Prisiminimų kelias

Ačiū, Dangau,
už likimo kelius.
Svaigus pabudimas
į kitus sapnus -
spalvų neregėtų,
vaizdų nematytų -
Kur jūs visi?

Ieškau savyje
Ir atrandu
Ilgo kelio svajonę,
Kupiną įspūdžių.

Į kalvą pakilsiu.
Ant kalvos prisiminsiu
Tą tolimą kelią,
Kuriuo eidamas namo,
Spardžiau akmenukus...
 
Vaikas buvau
Ir dar nieko nesupratau,
Kiek daug tai man reiškia...

Kadaise, prieidamas kryžkelę,
Sutikdavau draugus...

Seni prisiminimai
Suspaudė širdį...
Net graudu...

Toks mano kelias.

Lorijana Laurinskaitė

Gyvenimo atspindys veidrody

Veidrodžių daug pakabinta -
Jie mus stebi, vis nenukrinta.
Juose savo veidą matau
Ir eiles lyg aklai rašau

Apie šypsnį, kuris lieka
Saulėtą gegužės dieną...
Taip pat apie akis,
Kurios kaip saulėtekis...

Mėgstamus dalykus minėt,
Tuos, kuriuos gyvenimas
atneša.
Prisiminimus vis brangint
Istorijų, kurios kaip lašai laša...

Ir kai nežinosiu, ką rašyt,
Kai nieko neliks minty,
Pažvelgsiu veidrodin iškart
Ir eilės liesis dar nekart...

Teodora  Anulytė

Be veidmainystės

Aš, tu, jis, ji –
Visi turime kaukes
Savo dvasiai pridengti…

Kaukė – keistas daiktas:
Ji slepia sielos grožį,
mums paties Dievo dovanotą…

Ji tarsi antrasis pasaulis,
kuriame slepiasi žmogus,
norėdamas būti ,,saugus“.

Bet gyvenimo veidrodžiai
Kartais parodo ir tai,
Kas slypi po kauke…

Ji turėtų būti
Niekam nereikalinga,
Kad liktum savim.

Rūta Dėlkutė

Pasaulio kraštas

Platūs mano minčių horizontai Nežinomybės visad pilni...
Jie vilioja ir neramina –
O namie juk visad esu saugi.

O kai buvau visai mažytė,
Žvelgdama į horizontą
Svajojau kada nors jį pasiekti
Ir pamatyti pasaulio kraštą...

Norėjau ant jo atsisėsti,
Nuleisti kojas ir maskatuoti...
Norėjau ilgai svajoti,
Žvelgdama į Visatos platybes...

* * *

Mano pasaulio kraštas ten,
Kur esu lyg kryžkelėj,
Kur mąstau, vis renkuosi
Kelią į savąją laimę...

Laura Jonikaitė

Paslaptis – žydintis laikas

Krinta, ištirpsta švytinčios žemės atsiminimas.
Brendant gėriu, skleidžiasi miegančios mintys.
Klaidžioja dienom, prausia skaudančias kojas -
Kas? Paslaptim nužydėjęs laikas...

Vėl krinta ir krinta snaigių dūžiai.
Purpurinis dangus žiedlapiais byra ant kelio.
Suaidi… Pasauly užgeso atokvėpis...
Supranti - paslaptim nužydėjo laikas...

Toma Baltrušaitytė

Nežinomybė

Noriu žvelgt į  tolį,
neturėtą brolį,
nugalėti priešą,
dar vadinamą laiku.

Kaip pamiršti tai, kas buvo jau bandyta,
nesėkmingai, akimis dar nematyta?
Kaipgi susapnuoti sapną,
kur  pasiekčiau dangų, begalybę?

Kaip pasiekti horizontą,
surasti atspindį savų akių,
išmatuoti ledo storį
degančiu žvilgsniu?

Stoviu gal ant nežinomybės slenksčio,
ieškau aš ramybės ramsčio,
traukiu orą, saldintą pievų medum,
kad suprasčiau, kurgi iš tiesų esu.

Noriu miego, bet užmigti negaliu,
širdis vis daužosi pašėlusiu ritmu.
Kaip suprasti tai, kas neištarta žodžiu,
įminti mįslę, kurios neužmirštu?

Išraižysiu ant ledo žodį,
Kurį pamiršt turiu -
tikiuosi nusineš jį upė
užmaršties keliu...

Kristina Kazlauskaitė

Paskutinė sekundė tylos

Sėdėjau sustingus laike.
Šalčio pirštai vis lietė mane.
Trys akmenėliai prie purvino suolo -
Tai viskas, kas į mane žiūrėti panoro.

Purvini žmonės paliko mane.
Susmukau jiems už nugaros. Plytelių fone.
Bet jie to nematė. Gulėjau viena.
Juk jie - tik bėgantys robotai, aplenkę erdves.

Šaltos plytelės glaudė mane.
Geltoni išdavikiški prisiminimai dar buvo šalia.
Aš tikėjau visais. Norėjau visko.
Ir niekada nemaniau, kad taip greit
Paragausiu kasdienybės kartėlio tylos...

Aurelija Valantaitė

Atsikvėpk, žmogau...

Samanotas miško takas vinguriuoja tarp pušų.
Pasiklydęs vėjas griauna baugščią tylą kriokimu,
Ir pritardami jam žvirbliai čirškia ant nuspalvintų šakų,
Tik to menkas padaras negirdi, lėkdamas visu greičiu...

Šio gyvenimo varžybos: laikas prieš žmogaus jėgas...
Štai jums duoklė, štai jums kraitis... Ir sustot nėra kada –
Bėgam kaip keista žmogysta, pasiklydusi laike,
Kaip tas padaras, nematom, kas mums dovana tikra...

Gal todėl bandau stabdyti, išklausyti, ką kalbės,
Medžiai, svyrantys nuo lapų, oras, dvelkiantis gėlėm...
Ar ne tam mums duotas laikas, ta gamta be pabaigos,
Kad vertėtų atsikvėpti po sunkios darbų naštos?..

Miškas – prieglobstis mūs dvasiai, kai pavargstame gyvent,
Kai veiksmai tampa beprasmiai ir nėra kam išsiverkt...
Ir dabar aš vėl keliauju tuo keistai gražiu taku,
Tik šįkart girdžiu, kaip žvirbliai čirškia ant nuspalvintų šakų...

Vesta Jašinskaitė

Tau

Pamačiau aš tave netikėtai,
Išeinant tada pro duris.
Mano akys nukrypo palengva,
Nes negalėjau matyti tavęs...

Tavo akys juodos
Ir šypsena žavi
Sudrebino mano sielą -
Įžiebė meilės kibirkštėlę many...

O aš likau nepastebėta...
Mūsų žvilgsniai nesusitiko šitam kely...
Vis klausiu savęs -
Kodėl taip įvyko?
Gal likimas vėl panorėtų matyt mus kartu?

Esu dėkinga tai dienai,
Kuri atvedė tave.
Širdis kaip išprotėjus daužos -
Aš taip noriu apkabint tave!

Ir rėkt visam pasauliui:
,,Įsimylėjau tave!
Radau tave!
Tu užpildei tuštumą mano širdyje!
Šitam kely – aš ne viena!”

Projektą "Kūlgrindos" remia

Straipsnis spausdintas 2012 m. liepos 27 d. laikraštyje. Nr. 56 (2715)

 

 

Komentuoti

(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.

Reklama

 

 

 

 

  

 

tauragiskis.lt Webutation