21 Lapkritis 2017, Antradienis

 

Pirmas
 

Močiutei I

Kaip smagu atsibusti ankstų vėsų vasaros rytą
Ir stebėti, kaip gandrai pro kaminus mėto vaikus.
Žiūriu ir mąstau, kas gerai, kas blogai padaryta,
Ir spėlioju, kas gi dar bus.

Burgztels mažas motoriukas, skubiai apsidairysiu.
Smagu, kai bitė persekioja žiedus, ne mane.
Kaip gera tikėtis, kad vėl tave pamatysiu.
- Ir kaip skaudu žinoti, kad tai netiesa.

Kai vėjas naktį garsiai gąsdina namus,
Tvirčiau apkabinu minkštą pagalvę.
Miegas po antklode šiltas, ramus.
O tau tenai ar minkšta? Ar nešalta?

Ateis ruduo. Voratinkliai bandys pargriaut mane.
Tai padaryti pasiseks pirmam ledukui.
Verkti negalima. Daugiau jau nebesu maža.
Tad atiduosiu šaltą jausmą baltam rūkui.

Rugsėjis man tereikš tik mokslo metų pradžią.
Nebereikės ieškoti dovanėlės tau.
Nebent žvakutę ant palangės degsiu mažą,
Kad pasakyčiau: „Dar nepamiršau.“

Atplauks žiema upe ant ledo luitų.
Vėl žmonės snausti ims žiemos miegu.
Paskęs miesto gatvės tarp sniego putų.
Aš pasiklydau. Kur tu?

Kai taip šalta lauke, kad net traška po kojom,
Akys pačios nenorom užsimerkia.
Mintimis eisiu ten, kur svajojau,
Ten, kur niekad nebūna šalta.

Kai aplink nesimato nieko, tik sniegas,
Kai pabėgti nuo jo ir pasislėpt negaliu,
O padėti negali nė vienas,

Užsimerkiu ir miegu žiemos miegu.

Kaip smagu atsibusti ankstų vėsų vasaros rytą
Ir stebėti, kaip gandrai pro kaminus mėto vaikus.
Nepakeisiu to, kas padaryta,

Tik lauksiu to, kas bus.

Medumi kvepia medžių lapai.
Burzgia šimtai motoriukų - širšių.
Bėga valandos, dienos, metai...
Aš tavęs niekada nepamiršiu!!!...

II

Labas.
Seniai tavęs nemačiau.
Aš dar tiek tavęs nepaklausiau...
Ir pati dar tiek daug nesakiau...

Pasiilgau dienų, kai pirmas sniegas
Krito žemėn, maišės su purvu,
O aš, grįžusi namo, šaukiau: „Kalėdos!“
Virtuvėje manęs vėl laukei - tu.

Ir dėl tavęs visi namai kvepėjo
Sausainiais, liepų arbata.
Tavęs kiekvieną dieną klausinėjau:
„Močiute, kaipgi sveikata?“

Šeštadienį kiekvieną atsibudus
Laukdavo tavo rusų pamoka.
Galvodavau - kaip išsisukus...
Dabar - atlėkčiau tekina.

Tu mane šimtąkart gėlytę megzti mokei,
O kaip - aš ir vėl pamiršau.
Laiko praėjo daugokai,
Bet vis dar tau laiškus rašau...

Kiekvieną rugsėjo pirmą
Nešiau tau gražiausias gėles.
Žinojai, kas bus, bet kas kartą
Nustebus priimdavai jas.

Aš pabaisos bijojau po lova,
O pabaisa bijojo tavęs.
Tu buvai pats geriausias žiūrovas,
Kai skaitydavau savo eiles.

Tavo miestas buvo didžiulis:
Teatras, karuselės, tavo mokykla...
Oro balionas storulis,
Nuolat matomas, kai stovi balkone.

Ir, žinai, aš vėl tame mieste buvau.
Jau seniai nebe toks stebuklingas.
Kur dabar gyveni – nežinau,
Bet tikiuosi, esi laiminga.

III

Ir vėl tu atėjai į mano sapną,
O kiek prašiau tavęs to nedaryt.
Miegok ramiai, močiute mano,
Ir liaukis naktimis mane lankyt.

Miegok ramiai, močiute mano,
Ant lengvo balto debesies.
Miegok ramiai ant aukšto kalno.
Miegok pavėsy obelies.

Aš tau lopšinę padainuosiu.
Dabar mano eilė.
O tu, močiute, miegoki
Mano širdies kertėj.

O aš tavęs taip ilgiuosi,
Kasdien vis labiau.
Tikiuosi, kad tu žinosi -
Su tavim būtų daug geriau.

Miegok ramiai, močiute mano.
Aš parašysiu tau sapną gražų.
Jau ir taip per ilgai gyvenom
Tarp svetimų sukurtų miražų.

Paimk tu mane už rankos
Ir eisim tik tu ir aš.
Ir eisim - kur baltos lankos,
Ten, kur niekas mūsų neras...

IV

Šaltas rytas. Rūkas. Ruduo. Tyla.
Batas už bato žingsniuoja kojos.
Gatvėj stovi senutė žila.
Kojos nestoja.

Kojos nestoja, nes akys nemato
Senutės iš kito pasaulio.
Ką ji čia, žemėj, rado,
Kad nusileido iš saulės?!

Kojos anūkę neša
Rudens keliu į mokyklą.
Mintys lašiukais laša,
Pėdos paliečia stiklą.

Ištiesia baltą ranką
Kito pasaulio senutė,
Paliečia vaiko vaiką,
Bet nejaučia anūkė.

Oda pagaugais nueina,
Paltas apgaubia tvirčiau.
Rudens vėjas kabinas
Parankėn ir veda sparčiau.

O senutė, kur stovi, lieka,
Palydi juos akimis.
Aplankė ir vėl palieka.
Dar sugrįš naktimis...

Žinok, aš matau, močiute.
Ir nors žemiškos akys nejaučia,
Žinau, kad tu čia, Irute.
Žinau, močiute, tu čia!

V

Piemuo dūdele ant kalno
Šaukiasi vėjus tris.
Ketvirtasis tupi ant delno,
Į muzikos upę įbris.

Ir aš taip norėčiau
Tokią dūdelę gauti,
Kad nors trumpam galėčiau
Tave prisišaukti.

Kad paklaustumei, kaip man sekas,
Ir paglostytum plaukus suveltus.
Žiemos saulei pamiršus keltis,
Sušildytum pirštus šaltus.

Kad mane nors trumpam prisimintum,
Pamatytum, kaip aš užaugau.
Bet jei aplankyt negalėtum,
Žinok - širdyje tave saugau.

Kai anksti išmokau skaityti,
Tu visiems draugams mane gyrei.
Jaučiausi tokia protinga -
Tikra mažoji didvyrė.

Kai pati įsipjovei pirštą,
Sakei neskauda – buvai stipri.
Bet kiekvieną mano mėlynę
Apgailėjai už mus abi.

Kai aš ilgai sėdėdavau mokykloj,
Nevalgydavai su kitais pietų.
Palaukdavai manęs sugrįžtant,
Kad valgyt man nebūtų nuobodu.

Kai man galvą baisiai skaudėdavo,
Pasiimdavai skausmą sau.
Nežinojau, kodėl tai padėdavo?..
Dabar žinau...

Tu viską žinojai, galėjai,
Kartais barei truputį.
Tu mane be galo mylėjai.
Buvai nuostabi močiutė!

VI

Tuopos viršūnėj svajoklis
Ieškojo savo žvaigždės.
Tikėjos - dangaus klajoklė
Jam „Myliu“ ausin sušnabždės.

Į tuopas bandžiau lipt ir aš -
Nepriėmė šakos medžių.
Nelaukiau, kol kojos nuneš, -
Pievoj po medžiais sėdžiu.

Jei atsigulsiu toj pievoj,
Ar prigulsi tyliai šalia?
Nėra nei velnio, nei Dievo -
Tik mūsų ramybės sala...

To, ką kalba kiti, neklausyk,
Girdėk tiktai mano mintis.
Žmonių atminty kassyk
Tave palydi mirtis.

Bet žinau - tu vis dar gyva.
Pasakose, nertoj kepurytėj...
Gyvensi ilgai galvoje
Tos mažos ir naivios mergytės,

Kuria aš kažkada buvau...

VII

Šalta, bet graži žiema
Ledo varvekliais grojo.
Artėjo tanki tyluma,
Širdis to labai bijojo...

Lyg ledas tirpo dienos...
Liko trys, dvi, viena...
Kas naktį budėjo sienos,
Degė tavo lange šviesa...

Kokia graži žiema buvo!..
Gražu buvo lauke...
O širdyje viltys žuvo
Ilgiau paturėti tave...

Sėdėjau tavam kambary
Ant grindų atsirėmus į sieną.
Mirtinos tylos gaudesy
Palikai mane vieną...

Norėjau aš tau pasakyti,
Kaip tu man sakei kadais:
Nereikia bijoti -
Skausmas praeis...

Bet negalėjau nė žodžio ištarti.
Aš pati tyla pavirtau.
Ir palikusi vieną vargti
Iš tavo namų išėjau.

Kitą rytą, visai kaip vaikystėj,
Mane žadino vėl mama.
Tik vietoje „Labas rytas“
Išgirdau - kad tavęs nebėra - - -

Aš neverkiau, nekalbėjau,
Negalvojau, spengė tyla.
Stiklinėm akim žiūrėjau –
Kokia graži buvo žiema...

Jau lygiai metai praėjo.
Neišmokau „Sudie“ ištarti.
Apnikus liūdnoms mintims,
Imu už tai save barti.

Pasiilgau tavęs be galo...
Susitikti būtų neprošal.
Bet tu tarsi ilgoj kelionėj -
Be bilieto atgal...

Aš parašysiu eilėraštį tau
Apie mano ir tavo ryšį...
Tik tu nematysi jo jau...
Ir pas mane nebegrįši...

Projektas ,,Kūlgrindos" remiamas

 

 

 

Straipsnis spausdintas 2012 m. kovo 30 d. laikraštyje. Nr. 25 (2685)

 

Komentuoti

(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.

Reklama

 

 

 

 

  

 

tauragiskis.lt Webutation