23 Lapkritis 2017, Ketvirtadienis

 

Pirmas
 

Jonas Jakštaitis, nuo dešimties metų apie gamtą ir jos gyvuosius turtus eiles rašantis vyras, niekada negalvojo, kad ir kitiems įdomu, kaip jis mato vieną ar kitą gamtos reiškinį. Tai, ką jis užrašydavo popieriaus lape, kaip pats sako, paskaitydavo vėjui, ir tiek. Tačiau kolega Eugenijus Šaltis, neabejingas literatūrai filologas, ,,įsodino“ Joną į kūrybinį traukinį ir pasuko bėgius tinkama kryptim.
Pirmoji J. Jakštaičio knygutė mažiesiems ,,Mažos šiltos pasakaitės“ dienos šviesą išvydo praėjusių metų vasarą. Jau senokai kuklų, elegantišką, tolerantišką vyrą, rašantį eiles tik vaikams, pastebėjo ne tik Eugenijus, bet ir ne vienas poezijos mylėtojas tauragiškis, kas taipogi skatino leisti eilėraščių knygą. Juolab, kad tauragiškiai negali itin pasigirti kraštiečių poetinio žodžio ,,dedikacijomis“ į be melo žvelgiančias jautrias širdutes ir smalsias akytes.
Šiuo metu leidykloje - antroji J. Jakštaičio knygutė vaikams ,,Banguoja jūra per laukus“, kuri jauniesiems tauragiškiams ir visuomenei bus pristatyta balandžio trečią dieną B. Blatrušaitytės viešojoje bibliotekoje 17 val. Renginukas sutampa su Tarptautine vaikiškos knygos diena. Siūlome Jums, mieli poetinio žodžio mylėtojai, susipažinti su keliais eilėraštukais iš naujos autoriaus knygos.

Molinė  trobelė

Takelis per krūmus, per gluosnius senus
Vingiavo, bangavo į mano namus.
Beržynai, alksnynai, seni ąžuolai...
Kaip gera klajoti, kai vėl juos matai.
Sukrypusios durys ir krosnis sena,
Ir stalo prie lango seniai nebėra.
Užaugom. Kaip paukščiai palikom namus,
Molinę trobelę nuplovė lietus...

Uodas

Paupy labai tylu –
Čia varlių tikrai gausu.
Susirinkusios kvaksėjo,
Uodą gaudyti žadėjo.

Uodas krūmuose tupėjo,
Ką šios kalba, jos girdėjo.
Tuoj sujudino sparnus
Ir nuskrido į laukus.

Varlės išpūtė pilvus,
Tuoj išmaudė vaikučius.
Į saulutę jos žiūrėjo
Ir iš džiaugsmo šokinėjo.

Uodas zyzia – neramu:
Joms pakliūti gan baisu.
Tai ne kartą pajutau,
Prie vandens kai atskridau.

Bandžiau tūpti ant žolės,
O pataikiau ant varlės!
Dar gerai, kad ji miegojo,
Tai išliko sveikos kojos.

Griaustinis 

Griaustinis nuo kalno ryte  nuriedėjo,
Skaudėjo jam dantys ir kūnas drebėjo.
Žaibai išsilakstė kažkur po laukus,
Bet kaip juos sukišti atgal į maišus?

Ant kupetos šieno perkūnas užlipo
Ir mato, kad žaibui kažkas atsitiko.
Norėjo nuo vėjo į mišką pabėgti,
Dabar jam ant žemės ilgai teks gulėti.

O vėjas įpykęs per lauką šuoliavo –
Žaibus pabėgusius tuoj pat ir pagavo.
Perkūnui nunešęs į maišą sukišo,
Gerai apžiūrėjęs, tvirtai juos užrišo.

Kai vėjas vežimui užmovė ratus,
Griaustinis išvyko į savo namus.
Ilgai dar po kalnus vežimas riedėjo,
Mažajam namely langai net virpėjo.

Perkūno sapnai

Perkūnas saulę vis sapnavo:
Prie jūros lyg kartu važiavo.
Priskynęs puokštę dobilų,
Kas dieną nešė dovanų.

Linksmai saulutė pažiūrėjo
Ir naują skarą užsidėjo.
Perkūnui akys sumirgėjo,
Iš džiaugsmo ašara riedėjo.

Jis bėga linksmas per laukus
Ir gaudo saulės zuikučius.
O šie tik – strykt ir ant šakos –
Ilgai perkūnas jų ieškos.

Mėnulis rodo jam pirštu:
- Matai, kad aš šalia esu.
Ne kartą dieną mes abu
Į žemę žvelgiame kartu!

Perkūnas galva palingavo
Ir vėl kažką jisai sapnavo.
Lyg žvaigždės rašo jam laiškus,
Atvykti prašo į svečius.

Katinas

Katinui gerklė skaudėjo,
Vargšas – lovoje gulėjo.
Atvažiavo daktarai,
Sako: Katinui blogai!

Tuoj ligonį apžiūrėjo,
Karštą kompresą uždėjo,
Patapšnojo per pečius
Ir suleido jam vaistus.

Kniaukia Rainis neramus –
Visos bėdos per ledus:
-Vakar tiek aš jų laižiau,
Net iš laimės apsvaigau.

Gerklėje man taip saldu,
Dėl to – pieno daug laku.
Kartais norisi ledų,
Bet labai, labai saldžių...
Žvirblis ir pupa

Žvirblis rado miežio grūdą:
- Reikia nešti į malūną!
Tuoj į maišą jį įdėjo
Ir per lauką nuplazdėjo.

Bet tas maišas per sunkus -
Spaudžia žvirbliui sparnelius.
Kiek paskridęs pailsėjo,
Bet pakilt nebegalėjo.

Daug vabzdžių tuoj susirinko,
Maišą į malūną  vilko.
Kai ežys jį apžiūrėjo,
Tai iš juoko net purtėjo.

O ten – didelė pupa
Ir truputį net marga.
Kaip tas žvirblis apsigavo –
Vargšas trūkio vos negavo.

Tuoj ir vėjas atskubėjo,
Girnos suktis tuoj pradėjo.
Ežys pupą apžiūrėjo
Ir tarp girnų ją įdėjo.

Tuoj ir kruopos išbyrės,
Žvirblis džiaugsmo daug turės.
O kai skris jis per laukus,
Aplankys ir vaikučius.

Bijau

Ramunė bijūnui kažką pašnibždėjo,
Šis galvą užvertęs nuo juoko purtėjo:
- O ką ji pasakė – tikrai nežinau,
Paklausčiau aš vėjo, bet jo aš bijau...

- Jis toks pasipūtęs ir lūpos jo storos,
Kai pradeda šėlti, net sudreba kojos.
Per lauką kai eina – siūbuoja javai,
Prie žemės palinksta baltieji beržai.

Kai kartą pavargęs ant kelmo sėdėjau,
Su saule abudu kažką jie kalbėjo.
Paglostė jai vėjas auksines kasas,
O ką jie galvojo, kažin ar supras?

- Brendu aš per pievą ir smilgą matau –
Su dobilu žaidžia, o ką - nežinau.
Prieičiau, paklausčiau, bet ir vėlei bijau,
Todėl nusigręžęs einu aš  toliau...

Vėjo laiškai

Vėjui nusibodo klaidžiot po laukus –
Susiradęs kelmą, rašo jis laiškus:
- Parašysiu eglei, kad ji neliūdėtų
Ir sijoną naują žiemai užsidėtų.

Uosis laišką skaitė ir linksmai kvatojo,
Iš šaknų išrauti vėjas jį galvojo:
- Nesigirk, galiūne, menkas dar esi,
Tik šakelę sausą man nulaužt gali!

Ąžuolas galiūnas į karklus žiūrėjo –
Tenai senas žvirblis vėl vaikus perėjo:
- Pernai man tas vėjas nuplėšė lapus,
Giles jis pagriebęs nešė į  laukus.

Nežinia, kiek rašė vėjas tuos laiškus,
Gąsdino jis beržą, drebulę, alksnius.
O prieš rytą staugti vėlei jis pradėjo –
Ne vienam medeliui vėl širdis skaudėjo.

Kirpėjas

Gelsvas garbanas šukavo,
Liepa vėjui vis dejavo:
- Per dienas jas kedeni,
Bet juk šukų neturi!

Vėjui blauzdos sudrebėjo:
Kur šukas jisai padėjo?
- Vakar beržus dabinau,
Gal viršūnėj palikau?

- Tuoj nubėgsiu, pažiūrėsiu
Ir šukas tikrai turėsiu.
- Tuoj dundėsiu per laukus,
Sušukuosiu jus visus!

- Kam kepurę aš uždėsiu,
Gal ir šaką pagenėsiu.
- Aš  šukuoju, aš kerpu, -
Pažiūrėkit, kaip gražu!

Liepai žiedus nukirpau
Ir ilgai juos džiovinau.
- Jeigu vaistų jums reikės –
Jos žiedai tikrai padės!

Bangos

Pavargusios bangos į krantą riedėjo,
Kažko lyg dejavo, lyg verkti norėjo.
Pasiekusios krantą ilgai dar žiūrėjo –
Raudona saulutė už miško tekėjo.

Paukšteliai čiulbėjo ir karklai siūbavo,
O bangos sustojo ir vėl sudejavo.
Kai vėjas pabudo ir žirgą balnojo –
Niekas nematė, kada jis išjojo.

Tik bangos į krantą linksmai atriedėjo,
Nes vėjas pro šalį ką tik čia praėjo.
Ir suposi bangos, lopšinę dainavo,
Kad vėjas sugrįžęs ir vėl jas bangavo...

Projektas ,,Kūlgrindos" remiamas

 

 

 

Straipsnis spausdintas 2012 m. kovo 2 d. laikraštyje. Nr. 17 (2675)

Komentuoti

(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.

Reklama

 

 

 

 

  

 

tauragiskis.lt Webutation