21 Lapkritis 2017, Antradienis

 

Pirmas
 

Ieškodamas pašnekovų savo rašiniams, kartais pavartau knygą ,,Kraštiečiai“, kurioje sudėtos žinomesnių tauragiškių biografijos. Paminėti ir keli Bartušiai. Tačiau Kęstučio, šiandieninio mano pašnekovo, ten neradau. Gal Kęstutis kilęs ne nuo Tauragės?
- Kaip tai ne nuo Tauragės? - suskumba jis prieštarauti. - Gimiau Aukštupiuose, ten ir užaugau. Visos mūsų giminės šaknys ten. Iš to kaimo buvo mano seneliai. Tik jų gimtinės buvo vieno - viename kaimo gale, kito - kitame. Tėvai namus pasistatė Vingio gatvėje. Manau, tą gatvę žinote gerai, nes rašėte apie mūsų kaimynus Paulauskus. Na, į tėvų sodybą gal ir neatkreipėte dėmesio, nes ji jau tyli. Nebėra tėvukų gyvų, tad į tėviškę tik per didžiąsias šventes visi susirenkame. Gal neįsidėmėjote trobesių ir todėl, kad jie stovi ,,atvirkščiai“ nei visos kitos gatvės sodybos - ,,veidu“ ne į gatvę, o į upelį Aukštupį, gamtą.
Aukštupiuose Fabijoną ir Eleną Bartušius visi gerai prisimena. Gal tik seniausi aukštupiškiai prisimena, kaip jie kūrėsi prie to upelio, tačiau žymiai daugiau prisimenančių, kaip augo penki Bartušių vaikai, kaip jie išsiskirstė į ,,savo gyvenimus“. Kęstutis - jauniausias iš jų. Tačiau kai po tėvų mirties visi susirinkę sprendė tėviškės likimą, jauniausiojo žodis buvo lemiamas. Kęstutis sako nė pagalvoti negalėjęs, kad tėviškė bus parduota, pinigai pasidalinti, o tais takais, kurie visų išvaikščioti, vaikštinės svetimi žmonės. Sakė - pasilikime tėviškę kaip atminimą. Suvažiuosime čia visi per šventes, pasibūsime, pabendrausime. Tuo pasakymu jis prisiėmė ir pagrindinę tėviškės atgaivinimo, išsaugojimo naštą.
- Man tai jokia našta, - sako Kęstutis, - greičiau džiaugsmas. Juk gyvenu Tauragėje,  vos už keliolikos kilometrų. Malonu juos nulėkti, pabūti ten, kur vaikystė ir jaunystė prabėgo. Kad nuobodu nebūtų, nuvažiavęs ką nors sumeistrauju, žolę nupjaunu...

Šeimos susitikimai - su vėliava ir himnu

Bartušių giminė jau plati. Vyriausias Kęstučio brolis Antanas ir sesuo Laimutė taip pat gyvena Tauragėje. Vadinasi, arti tėviškės - net trys šeimos. Brolis Vytautas su šeima - Palangoje. Tik sesutė Genovaitė toliausiai išskridusi. Amerikoje gyvena. Ji rečiausiai ir aplanko tėviškę. Na, o kiti likusieji bent du kartus  metuose čia suvažiuoja. Didžiulis būrys Bartušių susirenka. Kęstutis net nesiima skaičiuoti. Bus per trisdešimt. Artimiausias toks susitikimas nusimato kiek daugiau nei po mėnesio - antrąją Kalėdų dieną. Mat Kūčias, kaip ir dera pagal lietuvių tradicijas, pasitinka kiekviena šeima savo mažame rate, o antrą Šventų Kalėdų dieną visi suvažiuoja į Aukštupius. Čia  jau būna iškūrenta Kęstučio sumeistrauta pirtelė, paruošti stalai. O svarbiausia - kieme ant stiebo plazda šeimos vėliava. Kai tik kas nors iš šeimos atvyksta į tėvų sodybą, iškelia tą vėliavą. Niekas kitas, tikriausiai, Aukštupiuose šeimos vėliavos neturi. Kūrė ją visa giminė, bet arčiausiai to ,,proceso“ buvo Kęstutis ir sesuo Laimutė. Aišku, Bartušiai ne kokie didikai, savo herbų anksčiau neturėjo, nors giminė ir sena. Tad teko kurti ,,iš tuščio lapo“. O kad būtų aiškesnė prasmė - simboliu pasirinko ąžuolą su penkiomis šakomis - tiek, kiek užaugo vaikų. Medžio šaknys simbolizuoja tėvus ir senelius. Turi šeima ir himną. Ar galite įsivaizduoti, kaip jis didingai skamba, plazdant kieme šeimos vėliavai? Būrin šeima susirinkti įprato dar tėvams gyviems esant. Tos tradicijos ir dabar nepamiršta. Kitas šeimos susitikimas vyksta priešpaskutinį rugpjūčio sekmadienį. Tada, kai gamta dar pilnai gyvybe alsuoja. Mat prie namų yra didelis sodas, kiemas, upelis... Tai - ne tik grožis, bet ir - rūpestis. Juk ir namus, ir sodą, ir kiemą reikia prižiūrėti. Ir čia, sako Kęstutis, ginčų šeimoje nekyla. Kas arčiau, kas gali, tas ir prižiūri. Tačiau nesigina, kad jis į tėviškę nuvyksta dažniausiai. Ir šiaip, be didesnio reikalo. Atsipūsti nuo miesto šurmulio, kasdieniškų darbų. Čia irgi ką nors dirba, tačiau tai jau yra kitoks užsiėmimas - ,,poilsinis“. Dažniausiai ką nors meistrauja iš medžio. Juk medis - ne koks šaltas metalas. Jis - pilnas gyvybės, gamtos spalvų. Ką sumeistravęs dideliam būriui žmonių nesistengia rodyti. Pamato tik savi. Pirmiausia - vienuoliktokas sūnus Adomas, į namus dažnokai sugrįžtanti Kauno kolegijos studentė Giedrė. Na, ir žinoma, žmona Sigita - Žalgirių gimnazijos chemijos mokytoja. Kęstutis turi vieną rimtą sumanymą - pastatyti tėvų sodyboje ąžuolinį kryžių. Jau ir medis paruoštas, išdžiovintas. Galėtų ir kokį kryždirbį meistrą samdyti, bet šiltesnis, artimesnis  bus savo rankomis išdrožtas kūrinys.
Kalbamės su Kęstučiu Tauragės profesinio rengimo centre, medžio apdorojimo technologijų, paprasčiau sakant, stalių kabinete. Čia jo darbo vieta. Mat 1988 metais baigė Vilniaus pedagoginį institutą, o jo specialybė - techninės disciplinos ir darbai. Iš karto nepatikėjau, jog nuo Kęstučio studijų prabėgo jau tiek metų. Ar tikrai? Juk jis atrodo ne ką vyresnis už šiandieninius savo mokinius. Tačiau tai - tiesa. Laiko nesustabdysi ir neatsuksi atgal... Mano prispirtas prisiminti pirmuosius savo savarankiško darbo metus Kęstutis sako turėjęs atidirbti pagal paskyrimą, o tas paskyrimas buvo tuometinė Skaudvilės vidurinė mokykla. Čia jis mokytojavo iki 1992-ųjų. Ne tik mokytojavo, bet kūrė savo gyvenimą. Gal ir pernelyg garsiai pasakiau. Mat sunku būtų šiandien atsekti, ar jis, ar Sigita buvo tos ,,kūrybos“ didesnis iniciatorius. Sigita, taip pat baigusi Pedagoginį institutą, įgijusi chemijos-buities darbų specialybę, Skaudvilės vidurinėje pradėjo dirbti metais anksčiau. Institute jie neabejotinai matė vienas kitą ne kartą, tačiau tapę bendradarbiais pažvelgė vienas į kitą kitomis akimis. Jaunai pedagogų šeimai reikėjo lizdo. Jį surado Tauragėje, Sigitos tėvų jaukiuose namuose ant Vymerio kalno. Čia kažkas Kęstučiui priminė Aukštupius. Juk visai priešais namus taip pat gamtos prieglobstis, gali slidėmis ar rogutėmis važinėtis nuo kalniuko, gali upę bematant pasiekti... Kol buvo maži judviejų vaikai, toli pramogų jiems ieškoti nereikėjo. 

Pabaigai - apie politiką

Prie kavos puodelio malonu diskutuoti ne tik apie orus, gyvenimą, bet ir apie politiką. Žinau, kad Kęstutis yra socialdemokratų partijos narys. Tiksliai metų jis neprisimena, kada gavo šios partijos nario bilietą. Tai ne tiek ir svarbu. O pažiūros socialdemokratinės jo buvo jau seniai. Mano pašnekovas piktinasi, kad dalis visuomenės, užuot bandžiusi suprasti šios partijos idėjas, meta žodį ,,raudona“. Juk socialdemokratija ne revoliucinėje Rusijoje gimė? Kodėl pamirštama Skandinavijos socialdemokratijos istorija, pagaliau - pačios mūsų Lietuvos?  Geru žodžiu jis mini  buvusį Tauragės socialdemokratų partijos pirmininką Donatą Simaitį. Jis Kęstučiui buvęs sąžiningo ir doro žmogaus ir politiko etalonu, sektinu pavyzdžiu. Kurį laiką Kęstutis buvęs partijos Tauragės skyriaus pirmininko pavaduotoju. Dabar jis - eilinis partijos narys, priklausantis didžiausiai, beveik 80 narių jungiančiai ,,Bičiulių“ partinei grupei, kuriai vadovauja Palmyra Gylienė.
Kęstutis mano, jog  nieko smerktina, kai žmogus parodo savo pažiūras viešai, jų neslėpdamas. Ir ne tik artėjant kokiems nors rinkimams. Juk politikoje, kaip ir visame kitame gyvenime, pastovumas yra didelė vertybė. Tik prisitaikėliai, prisiplakėliai sugeba ,,kailį versti“, partijas keisti.
Kęstutis labai patenkintas, kad partinėje grupėje vyrauja draugiška, beveik šeimyniška atmosfera. Beveik tokia pat jauki, kaip jų giminėje. Susirinkę bendraminčiai ir šventes švenčia, ir apie visokius rūpesčius šeimyniškai pasišneka.

Tadas MEIŽELIS
 

Komentuoti

(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.

Reklama

 

 

 

 

  

 

tauragiskis.lt Webutation