29 Vasaris 2020, Šeštadienis

 

Pirmas
 

Atostogos - maloniausias dalykas žemėje! O jei jos leidžiamos keliaujant - nuostabu! Lomių pagrindinės mokyklos dieninės stovyklos „Svajonė - 5“ dalyvių vienas iš pagrindinių tikslų - kuo geriau pažinti savo gimtąjį kraštą, rajoną, gamtą, žmones. Vieną dieną 5 - 9 klasių stovyklautojų būrys paskyrė pažinčiai su Žygaičių kraštu.
Mokyklinis autobusėlis suka į Kęsčių kaimą, kuris dunkso Žygaičių seniūnijos rytinėje pusėje. Bendruomenės „Elbenta“ aktyvo nariai jau laukia mūsų ir kviečia apžiūrėti erdvias patalpas.

Salėje žiūrime edukacinius filmukus apie saugų elgesį su ugnimi, dujomis, elektra. Filmukų peržiūra - tai tarsi mūsų, atvykėlių, parengimas kitam etapui - pažinčiai su gaisrininkų muziejum. Pasisėmę žinių ( kartu pakartoję jau turimas apie saugų elgesį gamtoje ir namuose) , apžiūrime kieme stovinčią spalvingą gaisrininkų mašiną ir su palyda vykstame į Girininkų kaimą, kur neseniai duris atvėrė Tauragės gaisrininkų asociacijos steigėjo Vlado Liekio muziejus.
Visą gyvenimą dirbęs kilnų ir reikalingą gaisrininko darbą, dėdė Vladas sukaupė didžiulę eksponatų kolekciją, kurią būtina parodyti plačiajai visuomenei. Nustebino mus eksponatų gausa, dar labiau stebimės dėdės Vlado pagalbininkais - mėlynomis gaisrininkų uniformomis vilkinčiais berniukais. Sužinome, kad muziejaus įkūrėjas vadovauja ir jaunųjų gaisrininkų būreliui, kuriame net 19 jaunesniojo amžiaus Kęsčių kaimo berniukų! Galvoje sukirba mintis - Kęsčiai nuo gaisrų bus apsaugoti - dėdė Vldas augina šaunią savo pamainą!
Aplankę muziejaus ekspozicijas, išeiname į kiemą ir jaunieji gaisrininkai demonstruoja, kaip iš vandens telkinio pumpuojamas vanduo pasiekia gaisro vietas. Šiltą, saulėtą vasaros dieną vanduo čiurkšlėmis kyla aukštyn, krintantys vandens purslai atvėsina mus sukeldami malonias amocijas. Atsisveikiname su Vladu Liekiu ir jo komanda stebėdamiesi, kiek gali padaryti žmogus, kuriam svarbi žmogaus sukurtų vertybių apsauga. Juk dažniausiai žmogaus neatsargus elgesys su ugnimi, dujomis ar elektra paverčia niekais daug metų puoselėtas vertybes Žygaičių seniniūnijoje stovyklautojus pasitinka pats seniūnas Vytautas Juška. Aplankome biblioteką. Jos šeimininkė Zita Jakienė rodo vaikams neseniai išleistą knygą “Žygaičių kraštas”, kurioje telpa turtinga šio krašto istorija. Sužinome, kad netrukus dienos šviesą turėtų išvysti ir Lietuvos valsčių serijos knygą apie šį unikalų kraštą.
Seniūnas ir masinių renginių organizatorė Birutė Kaminskienė mus veda ir rodo erdvų daugiafunkcinio centro patalpas, kuriose netrūksta veiklos. Čia pat kieme vaikai bėga į žaidimų aikštelę, supasi, išnaudoja progą paišdykauti.
Iš tolo matoma Žygaičių bažnyčia, tituluojama šv. Petro ir Pauliaus vardu. Stovyklautojų žvilgsnį patraukia aukštas bažnyčios bokštas, jos dvasingas vidus. Bažnyčia mena sunkiąją knygnešystės gadynę, čia dirbusius iškilius dvasininkus, ypač vyskupo Motiejaus Valančiaus pagalbininką kleboną kunigą Vincentą Norvaišą, už lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis platinimą ištremtą į Sibirą. Turtinga šių maldos namų istorija, šio krašto tikinčiųjų nepamiršta, saugoma.
Seniūnas mums pasiūlo aplankyti Žygaičių garbės piliečio patrioto Vladislovo Petrausko sodybą, stovinčią ant kalvelės anoje pusėje Ežeruonos upelio.
Miškininko Vladislovo sodyba ypatinga. Joje daugybė medžių, krūmų , gėlių. Vladas ir Pranutė Petrauskai užaugino penkis vaikus ir patys prieš kelis dešimtmečius sugrįžo į gimtuosius Žygaičius. Čia jie kuria grožį, su meile sodina medžius, tvarko ne tik sodybą. Atgautoje tėvų žemėje Vladas įkūrė Lietuvos tūkstantmečio parką. Atrodo, čia netrūksta lankytojų. Kas lanko Žygaičius, būtinai aplanko ir šio žmogaus sodybą.
Vlado sodybos prieigose pamatome prieš saulę spindinčią marmuro plokštę, kurioje išrašyti žodžiai: ” Žalgirio mūšiui - 600” . Tolėliau, ant medinių lentelių, išrašyta V. Kudirkos Tautiška giesmė. Šeimninkas vedžioja mus po sodybos kampelius ir akcentuoja meilę savo gimtajam kraštui sodinant medžius, valant gamtą. “Negalima iš gamtos vien tik imti, jai reikia ir duoti”, - apibendrindamas sako sodybos šeimininkas. Atsisveikiname, nes laikas greitai bėga, o mūsų planas geriau pažinti Žygaičius dar tik įpusėtas.
Autobusėlis su smalsuoliais sustoja prie Birutės ir Jono Kaminskų sodybos, iš tolo dvelkiančios kruopščia tvarka, išlavintu skoniu, spalvomis. Į sodybą veda tiesus kelias, apsodintas tujomis. Kiek daug darbo čia įdėta, kiek šeimininkų meilės ir išmonės čia įprasminta! Takeliai apsodinti gėlėmis, papuošti lauko rieduliukais, tvenkiniai, tilteliai, pavėsinės. Erdvus dviejų hektarų plotas apie sodybą skoningai išnaudotas, paverstas grožio oaze! Teiraujamės sodybos šeimininkės, ar lieka laiko poilsiui (abu šeimininkai dirba seniūnijos įstaigose). Birutė nusišypso ir sako, kad norint viską galima suspėti. Dėkojame ir pažadame vėl sugrįžti su didesniu būriu lomiškių, kad kuo daugiau žmonių pamatytų jų sukurtą grožį.
Jau pietų metas, ir mes sukame į Žygaičių girininkijos poilsiavietę. Iš anksto seniūnas yra pranešęs girininkui apie mūsų, smalsių stovyklautojų, atvykimą, esame gavę leidimą čia trumpam apsistoti. Dengiant pietų stalą ir kuriant laužą dešrelių kepimui, pasirodo girininkas R. Strašinskas su pluoštu skrajučių. Susipažįstame, sužinome apie girininkijos veiklą sodinant miškų plotus, švarinant gamtą. Girininkas pasakoja, kad poilsievietėse lankosi daug kultūringų turistų, bet pasitaiko keturračiais atvykstančių jaunuolių, kuriems grožis, miškininkų nustatyta tvarka nė motais.
Žmogus - pats didžiausias gamtos priešas. Beveik visi miško gaisrai kyla dėl neatsargaus žmonių elgesio. Girininkas dalija stovyklautojams bukletus apie elgesį miške.
Sklinda ore kepamų dešrelių kvapas, sėdame prie stalo. Miško valdų šeimininkas maloniai sutinka su mumis papietauti prie bendro stalo, kur nenutyla kalba apie mišką ir jo teikiamus malonumus, gėrybes žmogui.
Stovyklautojai turi savo stovyklos numatytą programą. Po sočių pietų kuriama stovyklos emblema, pavėsinėje susėdę vaikai atlieka vadovių mokytojų Editos ir Liubos užduotis. Sužavėti girininkijos nuveiktais darbais, sukurtu grožiu, pailsėję atsisveikiname.
Dar mūsų laukia Draudenių ežeras, vienintelis rajone. Dauguma ekskursantų jo nėra matę.
Nors šaltokas vėjas taršo plaukus, banga gena bangą į kranto pusę, vaikai braido po šiltą ežero vandenį ir gėrisi gaiviu ežero vandeniu.
Diena turtinga įspūdžiais, matytais vaizdais, sutiktais žmonėmis, savo darbščiomis rankomis kuriančiais Žygaičių krašto grožį. O kiek tokių nuostabių kampelių rajone, respublikoje! Grįždami namo, apibendriname: gyvename nuostabiame lietuviškame krašte, pilname žalumos, vandens telkinių ir darbščių žmonių. Kuo labiau pažinsime savo kraštą, jį labiau mylėsime, tausosime.
Viena stovyklos darbo diena baigėsi. Vieningai nutariame: kitais metais keliausime po kitą savojo rajono kampelį!

Elena Bazinienė, išvykos po Žygaičių kraštą dalyvė

Komentuoti

(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.

Reklama

 

 

Orai

Orai Tauragėje

Informacija