21 Lapkritis 2017, Antradienis

 

Pirmas
 

Pas Marę Barkauskienę Požerūnuose svečiavausi per pačias Užgavėnes. Tad nenuostabu, kad šeimininkė mane pasitiko su blynais ir arbata. Sakė, esu ne pirmas svečias, pora Užgavėnių persirengėlių jau apsilankę. Tie nelabai norėję blynų ir arbatos, o veikiau - pinigėlių. Todėl virtuvėje laikanti ir smulkiųjų, kad nuo Užgavėnių persirengėlių atsipirktų.
- Ir blynų pati nebekepiau. Dukra  Emilija iš Tauragės iškepusi atvežė. Atlėkė abu su žentu ryte, atvežė, ko reikia, žentas sniegą nuo kelio ir kiemo dar nukasė. Sakiau, kad svečių laukiu,- mintimis linksmai dalijosi šeimininkė.
Tik kai plikė žolelių arbatą, prisipažino - nelemta Parkinsono liga nebeleidžia darbų nudirbti, rankas taip liga į šonus blaško, kad nelabai ir blynų išsikepsi... Bet kur jį, tą „Parkinsoną“ padėsi, jei sykį prisikabino. Tenka su juo gyventi, kaip ir su sąnarių skausmais, ,,šokinėjančiu“ širdies ritmu. Jau ir metai tokie... Per praėjusias Šventas Kalėdas Marė atšventė aštuoniasdešimtmetį. Niekaip nenori ištarti senoviško kaimo žmonių pasakymo, jog jau ,,pradėjo devintą dešimtį“. Veikiau prisimena tą džiaugsmingą dieną, kai į šiuos namus Požerūnuose, Meldikviršių gatvėje sugužėjo visa jos šeimyna - du sūnūs ir dukra, žentas ir dvi marčios, šeši anūkai.
- Su manimi mūsų jau trylika, - mąsliai sako Marė ir nukelia nuo aukštos ąžuolinės komodos nuotrauką su visais Barkauskų šeimos nariais. Tai ir yra didžiausias jos turtas, kokio neiškeistum į jokį pasaulio auksą, deimantus ar kitas brangenybes.
Šeimininkė rodo iš nuotraukos besišypsančius veidus ir pasakoja apie kiekvieną. Vaikus, kurie čia, Požerūnuose augo ir ėjo mokyklon, anūkus, mielai vasarojusius pas senelius ir  bėgiojusius po kiemą. Atrodo, viskas taip neseniai buvo, o prabėgo jau tiek metų.

Gyvenimas išmokė nestovėti ištiesta ranka

Besikalbant šeimininkė keliskart priminė nemėgstanti likimu besiskundžiančių ir laukiančių, kol ką nors duos valdžia žmonių. Sakė, niekada nestovėjusi ir nestovėsianti ištiesta ranka. Gyvenimas ją išmokė pasirūpinti savimi, tie gyvenimo universitetai suteikė geros patirties, nors aukštų mokslų jai ir neteko. Už ją tuos mokslus baigė vaikai ir anūkai. Marės tėvai - Lomių Didokai - nebuvo tinginiai. Turėjo žemės, gyvulių. Tačiau Marė turėjo dar keturis brolius, tad dalinti teko visiems, mokslams tų pinigų ir nebeliko.
Marė sako gerai prisimenanti ,,pirmąjį karą“, keturiasdešimt pirmaisiais. Ir ,,antrąjį“, keturiasdešimt penktųjų pavasarį,  kai frontas vėl ritosi į vakarus. Jai tada jau buvo keturiolika. Paskui ,,atėjo“ kolektyvizacija. Atėmė arklius, kitus gyvulius, žemę. Kaimo žmogui buvo labai nelengva suprasti tokį apiplėšimą, bet teko su tuo susitaikyti. Šeimininkė nuoširdžiai pasakoja, kaip jiedu su Emiliu tais pokario laikais tuokėsi, kaip ieškojo, kur jaunai šeimai gyventi. Penkerius metus nuomojosi būstą Lauksargiuose, o paskui kažkas iš giminių sugundė apsistoti Taurų paukštininkystės ūkyje. Čia jau gyveno du Marės broliai. Šitoje vietoje, kur dabar palei kelią tęsiasi Meldikviršių trobos, tada, šešiasdešimtaisiais, buvo plyni laukai. Emilis ir Marė Barkauskai pirmieji čia pasistatė sodybą. Dabar čia - ištisa gatvė. Pamatus, sako Marė, rentę atsakančius, ir sienas storas mūriję. Mat planavo dar ,,pakelti“ antrą aukštą, gal kuris iš vaikų čia vėliau apsistos. Kurgi ne. Pasikeitė laikai, jaunimas kaimo nebenorėjo. Verčiau pasirinko mokslus ir gyvenimą mieste. Mama tuo tarpu daug metų iš namų skubėjo į netoliese buvusią fermą, prižiūrėjo veršelius. Ir šiandien sako nesiskundžianti sunkiu darbu - pensiją gerą užsidirbusi. Bėda tik, kad per tuos perversmus, indeksacijas, ta pensija sunyko. Marei skaudu buvę žiūrėti, kaip atgimimo laikotarpiu, sugriovus ūkius, buvo naikinamas bendrai sukurtas turtas. Iš buvusių keturių fermos  pastatų likęs tik vienas, kiti virtę plytų krūvomis, sąvartynais. O juk galėjo tarnauti žmonėms... Kažin, kas dėl to kaltas?
Aną laikmetį Marė liūdnai prisimena ir todėl, kad tuomet, prieš dvidešimt metų, pakirstas insulto Amžinybėn iškeliavo jos Emilis, palikdamas ją vieną vargti žemiškų vargų.
Šiandien Požerūnuose ji gyvena viena.
- Iš pradžių buvo kažkaip nejauku, - sako Marė, - tačiau pamažu apsipratau. Kai reikia ką nors namuose padaryti, kad ir malkų prinešti, pasisamdau padėjėjų. O šiaip arčiausiai, Tauragėje gyvena vyriausia dukra Emilija su šeima. Jie vis čia ir čia. Jei ko reikia, nesunku prisišaukti.
Sako, vaikai ne kartą ją gundę palikti kaimą. Tačiau kaip ,,atitrūkti“ nuo savo namų, savo kiemo, darželio. Juk ji taip mėgsta gėles, ir Emiliją tos meilės išmokė. Ta, nors ir baigusi pedagogikos mokslus, galop tapo floriste, gėlininke.
Beje, Marės vyriausi vaikai yra du - dvynukai Emilija ir Edmundas. Jiedu jau taip pat brandaus amžiaus, ir dešimčia metų jaunesnis Vygantas jau bus keturiasdešimt šešerių.

,,Boingu“ Požerūnuose nenusileisi

Abu Marės sūnūs - vilniečiai. Vienas - advokatas, turi kontorą Vokiečių gatvėje, kitas - lėktuvo ,,Boing“ vadas. Prieš porą dienų aplankė mamą, pasisvečiavo Požerūnuose. Kelias iš Vilniaus tolimas, tačiau juk ,,Boingu“ Požerūnuose nenusileisi, tenka riedėti automobiliu. Na, o per Kalėdas tėviškėn buvo visi suvažiavę. Toliausiai nuo močiutės gyvena dvi anūkės. Viena Londone baigia magistratūrą, kita ten pat - doktorantūrą. Aukštuosius mokslus baigę visi, išskyrus jauniausią anūką, Vyganto sūnų, kuris dar mokosi vidurinėje.
Matau, kaip močiutė didžiuojasi kiekvienu iš jų. Nėra jos giminėje tinginių. Vadinasi, iš tėvų namų jie visi išsinešė tvirtą pareigos jausmą, norą tvirtai laikytis sudėtingame šiandieniniame gyvenime, kaip mama ir močiutė, nestovėti ištiesus rankos.
Kai jau atsisveikinau, šeimininkė žvelgdama į nuo stogo kabantį varveklį apsidžiaugė - greit pavasaris. Sakė, išeisianti tada į lauką, imsianti kastuvą ir pasisodinsianti bulvių. Savos žymiai skanesnės nei pirktos. Ir kugelio dar iškepanti, kai namiškiai suvažiuoja. Tik kartais jaunimas pasišaipo - ar čia, močiut, kugelis su mėsa, ar mėsa su kugeliu. Mat, anot šeimininkės, koks ten kugelis, jei taukai iš jo nesisunkia.
Iš sodybos mane išlydi ne tik šeimininkė, bet ir trys jos augintiniai. Ne, gyvulių ji nebelaiko, tačiau kartu gyvena trys šuneliai. Vienas, pats mažiausias, kambarinis Sprigis, kuris laukan nekiša nosies, nes pusnyse paskęstų, kitas - karšinčius Bojus, pašiūrėje gyvenantis. „Pensininkas, kaip ir aš“,- sako šeimininkė. Jam jau penkiolika metų. O trečias - darbininkas kiemsargis Pūkiukas, gyvenantis kieme būdoje ir saugantis sodybą.
Tikiu, kad ramybę šioje sodyboje saugo ne tik jie, bet ir Aukščiausias. Juk ir šeimos nuotrauka, kurią rodė šeimininkė, daryta Vilniuje, evangelikų liuteronų bažnyčioje per dviejų  anūkių konfirmaciją. Dangus negali negloboti tokios darnios ir pavyzdingos giminės. Išvažiavau iš Požerūnų su tvirta mintimi, kad Lietuva turi šviesią ateitį. Jos šaknys - Požerūnuose.

Tadas MEIŽELIS

Komentarai

 #
Kaip miela ir malonu skaityti tokius straipsnius.
 

Komentuoti

(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.

Reklama

 

 

 

 

  

 

tauragiskis.lt Webutation