17 Gruodis 2017, Sekmadienis

 

Pirmas
 

Ar ši iš amžių glūdumos atėjusi nuostata gaji ir mūsų laikais? Juk dabar jauni žmonės, sukūrę šeimą, stengiasi nelikti gyventi pas vienos ar kitos pusės tėvus. Be to, nemaža dalis jaunuolių tuokiasi užsienyje ar bent tuoj pat po vestuvių išvyksta ten gyventi – tuomet nuo artimųjų juos skiria tūkstančiai kilometrų, ir jokia anyta ar uošvė neturi jokių galimybių kištis į jų gyvenimą. O gal šiuolaikinės anytos jau nebe piktosios raganos, o gerosios fėjos?

Šiurpas nukrečia prisiminus mokykloje skaitytą Žemaitės apsakymą „Marti“, kuriame vaizduojama, kokiomis sąlygomis tuometinės Lietuvos kaimuose gyvendavo prievarta ištekintos merginos. „Aš neduosiu, neužleisiu, kol gyva!.. Nepaduosiu samčio, nenoriu ponios ant savo galvos, aš nemeilysiu kąsnio iš marčios rankų, to nebus, neprašau!“ – tokiais žodžiais Vingienė sutiko žinią, kad jos sūnui Jonukui laikas vesti.
Kiekvienai motinai jos sūnus – pats brangiausias. Juk ji jau nuo lopšio žino, kad užaugusį sūnų, nepriklausomai nuo jos valios, teks atiduoti kitai moteriai, anytai sunku susitaikyti, kad kažkas sugebėtų juo pasirūpinti geriau nei ji pati. Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad marčios ir anytos konfliktas suprogramuotas pačios gamtos - jau vien dėl to, kad moterų - dvi, o vyras - vienas. Jos abi teisėtai pretenduoja į jo meilę ir rūpestį. Tad nenuostabu, kad anytos ir marčios santykiai nuo seno tapo diskusijų objektu, apie anytas iki šiol kuriami šmaikštūs anekdotai.

„Viską daro iš pasalų“

Ūkininkė Daiva (vardas pakeistas) prisipažino jau beveik 10 metų kenčianti anytos „patikrą“ ir apkalbas.
- Gyvename kaime, ūkininkaujame, auginame keturis vaikus, todėl sunku išlaikyti namuose reikiamą tvarką ir švarą, nors ir labai stengiuosi. Mano anyta gyvena Tauragėje viena, ji užaugino du vaikus – sūnų ir dukrą. Dukra šiuo metu gyvena ir dirba Airijoje, todėl anyta gana dažnas svečias mūsų namuose. Neslėpsiu, mums praverčia papildoma pora rankų, anyta padeda ir ūkio darbuose, ir prižiūrint vaikus, tačiau mane iš proto varo nuolatinis jos šniukštinėjimas, - guodėsi Daiva.
 Anot moters, anyta slapčiomis tikrina jos spintą, spinteles, šaldytuvą, lovą, net suskaičiuoja dėmes ant paklodės, o apie tokios „patikros“ rezultatus marti dažniausiai sužino iš visai atsitiktinių asmenų. Nors akyse ji gera lyg angelėlis, nuolat šypsosi ir juokauja, grįžusi namo pasakoja savo draugėms, kokia jos marti apsileidusi, kokia netvarka jos spintoje, kaip nesveikai ji maitina šeimą, nesistengia susirgusių vaikų gydyti liaudiškais vaistais, o bruka jiems chemiją, kaip pati nemadingai rengiasi ir t. t.
Paklausta, kaip į tokias apkalbas reaguoja jos vyras, Daiva sakė, kad jis į tai visiškai nekreipia dėmesio. Mat jam atrodo, kad yra svarbesnių dalykų nei klausytis, kas ką ir kaip pasakė. Pašnekovės teigimu, jos vyro santykiai su motina gana šaltoki, jis jos niekuomet negina, tačiau ir apskritai turi tokią keistą savybę negirdėti apkalbų. Todėl Daivai tenka viską atlaikyti vienai. Nors ji su anyta dar nekariauja, bet kantrybės taurė jau sklidina...

Marti lyg dukra

Kita pašnekovė paliudijo, jog yra ir nuostabių anytų bei šešurų. 35 metų Inga su savo pirmuoju vyru išsiskyrė prieš aštuonerius  metus, tačiau su jo tėvais bendrauja iki šiol. Bendrauja ir su dabartinio savo vyro mama, nors galbūt daugelis pamanytų, jog turėti dvi aktyvias anytas – gerokai per daug.
- Aš nieko blogo negaliu pasakyti apie savo anytas. Abi jos rūpinasi mūsų šeima linkėdamos tik gero. Išsiskyrusi su savo pirmuoju vyru dar kartą sukūriau šeimą, auginame dvi dukras – iš pirmosios ir antrosios santuokos. Galiu drąsiai sakyti, jog uošviai man atstoja tėvus. Ypač pirmojo vyro tėvai, nors nieko bloga negaliu pasakyti ir apie dabartinio vyro mamą, tačiau ji yra uždaresnio būdo, todėl mūsų santykiai šaltesni, labiau oficialūs. O su pirmojo vyro tėvais bendrauju kaip su artimiausiais žmonėmis, vadinu juos „mamyte“ ir „tėveliu“. Jie labai myli savo anūkę, rūpinasi ja, džiaugiuosi, kad neignoruoja ir jos sesutės, o kita močiutė vyresniosios mano dukters lyg nepastebi, rūpinasi tik tikrąja savo anūkėle, - pasakojo Inga.
Pašnekovė prisipažino, jog ji pati iki šiol negali atsistebėti, kodėl jos uošviai, užauginę vienturtį sūnų, pamilo ją lyg dukrą. Vos susipažinę su savo būsimąja marčia jie pareiškė, jog seniai svajojo apie tokią dukrą. Todėl visiems ypač skaudu buvo, kai santuoka iširo. Pasak Ingos, jos vyras kurį laiką net pyko ant savo tėvų, kad šie su ja bendrauja. Tačiau jo tėvai matė ir pripažino savo sūnaus trūkumus, smerkė jo vėjavaikišką gyvenimo būdą ir dėl iširusios santuokos kaltino tik jį. Galbūt todėl po skyrybų savo marčią ir anūkę jie apgaubė nesavanaudiška meile. Inga pasakojo, jog seneliai mėgsta anūkei dovanoti brangias dovanas, teikia materialinę paramą, vežasi mergaitę į keliones. Kartais ji net baiminasi, kad seneliai per daug neišlepintų jos penkiolikmetės dukters. Mergaitė prie senelių taip pat labai prisirišusi, stengiasi gerai mokytis, kad galėtų džiuginti juos puikiais pasiekimais.

Bendras skausmas ne suartino, o išskyrė

Ypač nustebino jaunos moters pasakojimas, kad prieš penkerius metus palaidojusi savo vyrą, ji prarado ir anytą, nes ši daugiau neberodė jokio noro bendrauti, nebesidomėjo net anūkais. Jos teigimu, vyras visuomet buvęs silpnos sveikatos, tačiau netikėta jo mirtis ištikus infarktui sukrėtė visą šeimą. Mylimo tėvelio neteko du mažamečiai vaikai, be vyro meilės, atramos ir pragyvenimo šaltinio liko žmona. Moteris supranta, koks skaudus smūgis tai buvo ir jo motinai, tačiau galbūt bendraujant šį skausmą būtų buvę lengviau pakelti abiems pusėms. Bet anyta dėl savo sūnaus mirties apkaltino marčią, esą ši nepakankamai rūpinosi vyro sveikata, nežiūrėjo rimtai į jo ligas.
- Tokie kaltinimai buvo labai skaudūs, aš mylėjau savo vyrą ir nelinkėjau jam nieko blogo, man ir vaikams iki šiol jo labai trūksta. Tiesa, anyta nerodė noro bendrauti su manimi ir jam gyvam esant, todėl mes ją aplankydavome tik per didžiąsias šventes, o ji pati niekad pas mus neatvykdavo. Jau senokai jos nemačiau, gal taip ir geriau nei klausytis nepagrįstų kaltinimų. Tik vieno dalyko nesuprantu – kuo jai nusikalto anūkai? Juk jie jau paaugo ir daug ką supranta, tai kaip man jiems paaiškinti, kodėl jie netekę tėvelio prarado ir močiutę... – svarstė jauna našlė.

Kodėl dažnai susiklosto blogi marčios ir anytos santykiai?

Į tokį klausimą turbūt negalėtų vienareikšmiškai ir konkrečiai atsakyti joks psichologas. Juk neretai ir su savo mama bendrauti būna gana sunku. Galbūt dviejų skirtingo amžiaus moterų santykiuose svarbiau ne statusas ar giminystės ryšys, o asmenybė. Kaip nėra visiškai vienodų žmonių, taip ir anytų bei marčių santykiai būna skirtingi.
Tačiau didžiausia bėda dažniausiai glūdi tame, kad daugelis mamų su savo vaikais elgiasi savininkiškai. Jeigu anyta visą savo gyvenimą paaukojo sūnui, natūralu, kad tikėsis iš jo panašios aukos ir nuolat reikalaus dėmesio. Jai sunku suprasti, kad vedęs jis privalo daugiau dėmesio skirti savo šeimai - žmonai ir vaikams. Todėl tokiai anytai neįtiks jokia marti. Prisiminkime vaikystėje skaitytą pasaką apie gudrųjį varniuką, kuris į tėvo klausimą, ar tu užaugęs taip pat mane neši, atsakė: „Ne, aš savo vaikus nešiosiu“. Tiesa, žmonės ne varnai, jie rūpinasi savo artimaisiais, tačiau gražių tarpusavio santykių neturėtų užgožti pavydas dėl dėmesio stokos.
 

Kristina NEVELKIENĖ

Straipsnis spausdintas 2012 m. lapkričio 13 d. laikraštyje. Nr. 86 (2743)

Komentarai

 #
vyras tapo našlaičiu dar būdamas 3 metukų,Turi pamotę, bet ją aš (marti) drąsiai galiu vadinti mama!Va taip man pasisekė, linkiu ir jums pasisekimo su uošvienėmis!
 

Komentuoti

(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.

Reklama

 

 

 

 

  

 

tauragiskis.lt Webutation