23 Lapkritis 2017, Ketvirtadienis

 

Pirmas
 

Menininkė Angelė Endriušaitienė, Eidintų kaimo bendruomenės „Santaka“ salėje surengusi savo darbų parodą, tiki likimu. Likimas jai negailėjo nei džiaugsmo, nei liūdesio. Ypač liūdesio. Tačiau tarsi kompensaciją pažėrė visą pluoštą talentų. 
Kiekvienam paveikslui – po eilėraštį

Pristatydama savo darbų parodą bendruomenei, Angelė Endriušaitienė sakė, jog piešiniuose stengiasi perduoti jausmą, mintį, savo gyvenimo sampratą. Svarbiausia, autorės manymu, kad ta mintis būtų prasminga. Filosofiniuose paveiksluose atsispindi jos dvasinis pasaulis, jos požiūris į visa, kas supa žmogų. Iš pirmo žvilgsnio ne visuomet aišku, ką menininkė norėjo pasakyti vienu ar kitu paveikslu, todėl kiekvienam paveikslui ji sukūrė po eilėraštį.
Nupiešusi apie 50 paveikslų, menininkė sako mielai juos dovanojanti žmonėms, bet jokiu būdu ne parduoda.
Pagrindinė jos piešimo technika – pieštukas. „Pilka pieštuko spalva – liūdesio spalva, bet tai puiki priemonė išreikšti savo mintims ir jausmams. Mano eilėse pilna pilkos spalvos...“ – rašė savo prisiminimuose menininkė. Paklausta, ar ir gyvenime teko patirti daug liūdesio, Angelė Endriušaitienė atsakė, kad ir liūdesio, ir skausmo jos gyvenime netrūko, bet apie tai nenorinti kalbėti. Koks likimas duotas, tokį jį reikia ir priimti.
- Esu gerai įvaldžiusi pieštuką, - prisipažįsta menininkė. – Su juo man gera dirbti, įdomu. Sugebu išreikšti mintį, filosofuoti. Nepasakyčiau, kad visi mano piešiniai liūdni, tiesiog kartais užfiksuoju tokią mintį, ką nors negero, kas vyksta mūsų gyvenime, ko galbūt neturėtų būti... O eiles rašau tuomet, kai žodžiai patys liejasi, tuomet, kai būnu viena. Ypač rudenį ar pavasarį gamtoje. Susikaupiu, nutildau kitas mintis. Manau, jog eilėraščio niekuomet nereikia spausti per jėgą, nereikia rašyti, jei neturi, ko pasakyti. Tikiu, kad žmogus ateidamas į pasaulį atsineša ir savo likimą. Aš visiškai netrokštu, kad manęs kas klausytų, kad rodytų, eksponuotų mano darbus. Nesiruošiu leisti knygų. Nepripažįstu jokios kritikos, nepriimu patarimų. Juk aš - ne diplomuota dailininkė. Darau tai, ką moku, kas man yra duota. Mane turi priimti tokią, kokia esu.
Renginio metu bendruomenės finansininkė Vaida Laugalienė patvirtino, jog prikalbinti Angelę Endriušaitienę surengti savo darbų parodą buvo labai sunku. Pilna kūrybinių sumanymų menininkė nuolat skundžiasi, jog neturi laiko. Pasak Vaidos, ir artėjančio jubiliejaus proga teko pasveikinti anksčiau, nes pavasarį, kai menininkė įniks į savo gėlynus, jos neprisišauksi. Tai dar viena jos aistra. Negailinti ponia Angelė patarimų aplinkos puošimo, gėlių sodinimo, komponavimo klausimais ir savo kaimynams.

Vaikystė prabėgo prie Nemuno

Gimusi ir užaugusi Jurbarke, Angelė Endriušaitienė savo prisiminimuose rašo, jog Nemunas po mamos jai buvo pats brangiausias ir reikalingiausias. „Šalia jo aš jaučiausi laisva ir laiminga. Man vienatvė su Nemunu buvo dvasios alkio numalšinimas. Tada jis buvo platus, galingas, švarus ir tyras. Tik dabar supratau – tokia buvo ir mano meilė jam“.
Pasaulį išvydusi sproginėjant bomboms, 1942-ais metais, Angelė Endriušaitienė mano, jog galbūt dėl to ji visą gyvenimą buvusi tokia karinga. Nuo mažens išmoko kovoti ne tik su gyvenimo blogiu, bet ir su savo vargais ir bėdomis.

„Mokykla – tai tramdomieji marškiniai mano dvasiai“

Žinoma menininkė, mintimis nusikėlusi į savo moksleiviškus metus, rėžia tiesiai šviesiai: „O! Tai tramdomieji marškiniai mano dvasiai. Priešinausi, kaip sugebėjau: neklausiau mokytojų, nes jų komunistinis pedantiškumas varė mane iš proto“. Tačiau su pagarba atsimena savo vokiečių kalbos mokytoją Skandūnienę, dirbusią tuometinėje Jurbarko 1-ojoje vidurinėje mokykloje. Vėliau pati tapusi mokytoja, E. Endriušaitienė prisipažįsta, jog pavergta jos supratimo, gebėjimo ypatingai įdomiai dėstyti savo dalyką, tapo nepralenkiama kalbų moksluose. Naktimis „rijo“ knygas, jų pasauliai tapdavo jos būties dalimi.
Menininkė prisimena, jog dar sėdėdama mokyklos suole supratusi, kad kada nors tikrai taps kūrėja. Mokykloje išsiskyrė ypatingais gabumais – puikiai rašė, piešė, buvo rajone žinoma dainininkė, mokyklos solistė, tačiau nemėgo lietuvių liaudies dainų, nes jų temperamentas jai buvo nepriimtinas. „Jei dainuoti – tai pašėlusiai, jei piešti – tai plačiai ir džiaugsmingai, jei žaisti tinklinį – tai iki devynių prakaitų...“

„Patraukiau su Nemunu link Baltijos“

Pasirinkusi pradinių klasių mokytojos specialybę, Angelė Endriušaitienė išvyko studijuoti į Klaipėdą. Ji prisiekė sau, jog niekada nebus tokia abejinga vaikui, kaip jos buvę mokytojai, nors tada dar pati supratimo neturėjo, kaip mokyti pradinukus. Tačiau buvo tvirta, pasitikinti savimi ir išdidi studentė. Dėstytojai šlovino ją už puikius rašinius, piešinius, už sodrų ir stiprų balsą. Patys mėgstamiausi dalykai buvo logika ir psichologija. Anot menininkės, jei jau niekas neišspręsdavo loginių uždavinių, dėstytojas žinojo: „Angelėlė išspręs...“
Nemuną pakeitė Baltijos jūra. Skubėdavo prie jos bet kokiu oru, tačiau visada viena. Nuo pat vaikystės mėgo vienatvę. Niekam niekada neleido kištis į savo svajų pasaulį – tik vienatvei. „Vienatvė užgrūdino ir suteikė sparnus mano vaizduotei,“ – teigė menininkė.

Sugrįžimas į vaikystę

Baigusi mokslus, Angelė Endriušaitienė savo pedagoginio darbo karjerą pradėjo Tauragės rajone – iš pradžių Pagramančio miestely, vėliau Žygaičiuose, dar vėliau – Sakalinėje. Darbas su pradinukais jai atrodė tarsi sugrįžimas į vaikystę. Mokytoja įsitikinusi, jog buvo reikli ir sau, ir mokiniams. Galbūt dėl to vaikai šiek tiek prisibijojo, bet mylėjo savo mokytoją. „Jų vaikiškas žvilgsnis į pasaulį man buvo pats įdomiausias. Jų melas, kūrybingas ir atviras, tapo mano fantazijos duona. Patys to nesuprasdami, jie liejo į mano širdį ir dvasią džiaugsmą, stiprino mane ir palaikė. Jie tapo mano draugais visus 35-erius metus. Aš juos įsileidau“, - rašė savo prisiminimuose mokytoja Angelė Endriušaitienė.

Išėjusi į pensiją prisiminė savo „talentus“

Didžiąją savo gyvenimo dalį Angelė Endriušaitienė praleido gamtos apsuptyje. Pradėjusi mokytojauti Sakalinėje, apsigyveno Laukėsoje, pusantro kambario bute. Tačiau gyvenimas daugiabutyje menininkės netenkino, todėl po kelerių metų nusipirko sodybą Eičių kaime, miške, kur praleido 18 savo gyvenimo metų. Čia ji mėgavosi vienatve, turėjo pakankamai erdvės savo kūrybai. Menininkės paveikslai papuošdavo Laukėsos pagrindinės mokyklos sienas, buvo eksponuojami „Vakarutėje“.
- Kai išėjau į pensiją, buvo labai nyku. Visas 24 valandas išbūti vienai miškų apsuptyje – ne mano jėgoms. Ypač baugu būdavo naktimis. Duktė tuo metu gyveno Tauragėje. Todėl prieš 10 metų vėl teko keisti savo gyvenamąją vietą – nusipirkau butą Eidintų kaime. Dabar čia gyvename trise – su dukra ir žentu, - pasakojo Angelė Endriušaitienė. – Ne kartą susimąstydavau, ką veiksiu išėjusi į pensiją. Tada ir prisiminiau savo „talentus“.
Atvykusi gyventi į Eidintų kaimą Batakių seniūnijoje, Angelė Endriušaitienė sakė pirmiausiai čia įkūrusi kaimo bendruomenę, kuriai kurį laiką pati ir vadovavo. Tačiau teko patirti nemažai nusivylimų. Be to, dar dvejus metus dirbo Batakių vidurinėje mokykloje, tik ne pradinių klasių mokytoja, o dailės būrelio vadove. Pasak menininkės, tai buvo abipusė nauda ir jai, ir jos mokiniams. Mokė vaikus piešti pieštuku, surengė keletą parodų.
- Smagu, kai atrandi vaiko talentą, apie kurį jis pats nė nenutuokia, smagu, kai turi galimybę atverti gabiam vaikui duris. Labai patiko dirbti su vaikais, jie davė man kūrybinio peno, padėjo dirbti ir kurti.

Kristina NEVELKIENĖ

Komentuoti

(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.

Reklama

 

 

 

 

  

 

tauragiskis.lt Webutation