Trečiadienį Vilniuje, Seime, „Gerumo žvaigždę“ už begalinį atsidavimą ir pasiaukojimą likimo nuskriaustiems vaikams atsiėmusi tauragiškė Vida Gajauskienė ir džiaugiasi, ir klausia – „negi aš padariau kažką ypatingo?“

Vaiva KESERAUSKAITĖ

Į praėjusią savaitę sostinėje vykusią konferenciją „Priglausk mane“ atvyko nemažai globėjų iš visos Lietuvos, devyniems iš jų įteikti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) pasižymėjimo ženklai – „Gerumo žvaigždės“. Vida Gajauskienė viena iš tų, kurią pastebėjo ir įvertino. Moteris nedrąsiai rodo auksu spindinčią žvaigždę, gautą Padėkos raštą ir sako: „Dabar stengsiuosi dar labiau, išnaudosiu kiekvieną sekundę!“

– Tai buvo ypatinga diena, niekada netikėjau, kad būsiu įvertinta. Vaikų būrys, visą laiką jaudinuosi, bėgu į mokyklą, bėgu pas mokytoją... Ir praneša tokią žinią! Man tai labai daug ką reiškia, niekad nemaniau, kad į mane kas nors atsigręš, – pasakojo Vida.

„Jei viskas prasidėtų iš naujo, daryčiau tą patį“

Didžiąją dalį gyvenimo Vida Gajauskienė praleido Šiauliuose, ten dirbo etikos, tikybos mokytoja, su vyru augino savo vaiką. Kartą su drauge nutarė apsilankyti globos namuose ir nuo tada iš širdies neišdilo ten išvystos maždaug penkerių metų mergytės veidas. Vida sako, kad eidama į globos namus nemanė, kad kada nors pasiims auginti likimo nuskriaustą vaiką. O laikui bėgant jos šeima vis didėjo...

– Nežinau, kaip tam pasiryžau. Gal likimo, gal Dievo taip numatyta, manau, kad kažkas iš viršaus tvarko žmogaus gyvenimą. Keista, bet mano šeima naujais nariais pasipildydavo kas dvejus metus. Atvyksta kokia mergaitė, brolį atsiveda, tie vaikai neišskiriami... Kartais pagalvoju, kad sunku, bet taip jau yra, viena diena saulėta, kitą - lyja. Nelengva išgyventi vaikų paauglystę, ypač berniukų. Lyg audra užeina, tik spėk laikytis! Bet niekada nepasigailėjau, jeigu gyvenimas prasidėtų iš naujo, daryčiau tą patį, čia yra mano gyvenimas, mano kelias, – šypsosi Vida.

Ir nuskriausti, ir apdovanoti

Septynis globotinius šiuo metu turinti moteris džiaugiasi, kad vaikai, pas ją atvykę jautrūs, pažeisti, kai kurie labai sergantys, vis tobulėja. Nors jiems reikia daugiau atidumo, kantrybės, tačiau juk viskas turi prasmę, moteris mato rezultatus, progresą.
– Dailės užsiėmimai, muzikos mokykla, kita popamokinė veikla, papildomos pamokos duoda vaisių. Kai mokytoja juos pagiria, kai pasako, kad jie išmoko kažką naujo, skrendu lyg ant sparnų, visa kita nublanksta. Su jais reikia dirbti, ir jie tobulėja, keičiasi. Tik turi paglostyti, pasakyti, kad jie reikalingi. Labai džiaugiuosi dėl savo Brigitos, ji griežia smuiku, laimi konkursus, o sirgo labai  sunkiai. Sakiau sau – įrodysiu visiems, kad visi jie tokie pat žmonės, geri, gabūs! – vaikų pasiekimais džiaugėsi moteris.

Vaikais rūpinasi viena

Vida sako, kad turbūt taip gerai sutaria su globotiniais todėl, kad dabar visą savo dėmesį, šilumą ir meilę skiria tik jiems.

– Dabar jie priklauso man, o aš priklausau jiems. Man labai gera tarp vaikų, jie mane užpildo, man nieko netrūksta, ką aš be jų veikčiau? Vaikai man padeda, jie mane palaiko. Pareinu, atrakinu duris, stovi visas „paradas“. Mes turime tokią tradiciją – kai grįštu, turiu ką nors jiems parnešti. Pavaišinu saldainiais ar pyragu, išsiverdame arbatos ir kalbamės, viską viską aptariame. Jie labai atviri...  O jei kartais susipykstam, aš jiems sakau: „Juk mes visi iš to paties katilo, jūs vieni, ir aš viena, tai ko mums kariauti?“, – apie savo kasdienybę ir bandymą išlaviruoti iš sudėtingų situacijų pasakojo V. Gajauskienė.

Stengiasi palaikyti ryšius

Vida sako, kad jei pavyks sėkmingai užauginti ir dabar globojamas septynias atžalas, iš viso bus į savarankišką gyvenimą išlydėjusi vienuolika vaikų. Su ankstesniais savo globotiniais moteris stengiasi, kiek tai įmanoma, palaikyti ryšius, kartu švęsti įvairias šventes. Gausaus vaikų būrio globėja sako, jog kiekvienam jų svarbu, kad turėtų kur grįžti, o jos namų durys jiems visada atviros.

Tikisi neapvilti

Nors Vida labai kuklinosi kalbėti apie savo šeimą, tačiau visgi išdrįso nors truputėlį pasidalinti savo rūpesčiais ir džiaugsmu su skaitytojais. Moteris norėtų, kad žmonės būtų supratingesni, neįtarinėtų, nesmerktų tų, kurie globoja likimo valiai paliktus vaikučius. Pati prisipažįsta – tai labai sunkus ir atsakingas darbas. Na, o už šį jai reikšmingą gyvenimo įvykį - apdovanojimą „Gerumo žvaigžde“ - dėkoja visiems, kurie ją pastebėjo ir įvertino.

– Pakilo nuotaika, noras dirbti, dar daugiau stengtis. Norisi pateisinti šį apdovanojimą, tikiuosi, neapvilsiu tų, kurie pažvelgė į mano gyvenimą ir pasiūlė mane kaip pretendentę į šiuos apdovanojimus, – sakė moteris, septynių atžalų vadinama Mama.