21 Lapkritis 2017, Antradienis

 

Pirmas
 

Albinas Batavičius – visoje Lietuvoje žinomas kraštotyrininkas, publicistas, bandonininkas, Tauragės miesto garbės pilietis, Žemaičių kultūros draugijos narys, nenuilstantis visuomenininkas gimė 1938 metais kovo 1 dieną Tauragės valsčiuje, Batakių apskrityje, Devynakių kaime. Išleido knygas: „Tauragės apskrities dūdų orkestrai“ (1995),  „Žemaitija“, „Tauragės kraštas senose fotografijose“ (2000), „Tauragės kraštas. Devynakiai – Karšuvos žemės kaimas“ (2005), „Tauragė šimtmečių vingiuose. Žmonės, įvykiai, vaizdai 1507-2007“ (2007), „Negrįš tos dienos“ (2011), „Iš tėvynės praeities“ (2012). Įrašė garso kasetę „Švelnūs bandonijos tonai“ (1998), kompaktines plokšteles „Gimtinės ilgesys“ (2008), „Mano miela kerėtoja“ (2010).

Sigutė PUMPUTIENĖ

Šešiose knygose – neįkainojami lobiai

Ko gero daugelis istorinių faktų, senovinių nuotraukų, dainų būtų  tikrai nuskendę užmarštin, jei ne  Albinas Batavičius. Kaip pats sakė, jis visada domėjosi Lietuvos istorine praeitimi, tačiau ypač norėjo išsaugoti, pristatyti visuomenei gimtųjų vietų paveldą. Įvairią medžiagą kaupė jau nuo 1983   metų.
- Esu labai dėkingas šviesios atminties Juozui Gaižauskui, paskatinusiam parašyti pirmąją knygą bei Jurgiui Kaminskui iš Pagirupio kaimo, ypatingai daug papasakojusiam apie kažkada gyvavusius  mūsų krašto orkestrus, - dalijosi prisiminimais Albinas Batavičius. Vėlesni  penki  atkaklaus darbo ir paieškų metai irgi davė puikių rezultatų: fotografijų albumas „Žemaitija, Tauragės kraštas senose fotografijose“ žadina nostalgiškus prisiminimus seniesiems tauragiškiams, stebina profesionalius fotografus, turi svarią istorinę vertę.

- Trečiojoje  mano  knygoje „Tauragės kraštas. Devynakiai – Karšuvos žemės kaimas“ viskas išguldyta iš atminties. Pasistengiau prisiminti viską, ką vaikystėje mačiau, girdėjau, - pasakojo Albinas Batavičius. Kaip pats sakė, apie ketvirtosios knygos rašymą bijo ir prisiminti. Per labai trumpą laiką teko surinkti labai daug medžiagos, viską surikiuoti, sutvarkyti iki Tauragės miesto 500 metų jubiliejaus. Joje paskelbtas ir žymusis „Tauragės fundacinis aktas“, taip reikšmingas miestui. Leidinys „Negrįš tos dienos“ įamžino pokario metais dainuotas dainas. Į paskutinę knygą „Iš tėvynės praeities“ autoriaus sudėjo apie 80 periodinėje Lietuvos ir užsienio spaudoje skelbtų straipsnių bei kai kurias įdomesnes kitų autorių recenzijas apie jo knygas.

- Už paramą ir supratimą leidžiant šias knygas esu labai dėkingas visiems buvusiems merams ir dabar dirbančiam Pranui Petrošiui. Neatsisako finansiškai paremti ir Vaclovas Karbauskis, Antanas Stankus, Aloyzas Sabutis ir daugelis kitų tauragiškių, juos visada paminiu savo leidiniuose,- dalijosi mintimis Albinas Batavičius.

Visada traukė muzika

- Pirmiausia išmokau čirpinti smuikeliu, o pirmasis mokytojas buvo Juozas Oberauskis, kurį kažkada mokė mano tėvas, irgi mėgęs smuikuoti, - sakė Albinas Batavičius.
Lomių mokykloje, kurią galėdavo lankyti tik ganiavai pasibaigus, buvo fisharmonija. Ji labai traukė, todėl kada ne kada pribėgęs vis bandė muzikuoti. Kai Lomiuose pradėjo mokytojauti muzikos mokytojas Gediminas Luobikis, smuikuoti mokėsi pas jį, čia ir natų raštą pažino.

- Kai 1957 metais pradėjau dirbti Tauragės mėsos kombinate, pradėjau groti ir ten susikūrusiame dūdų orkestre altu, vėliau klarnetu. Smuikavau estradiniame ansamblyje, - prisimindamas savo gyvenimo pradžią Tauragėje pasakojo Albinas Batavičius.

Kai mieste įsikūrė dainų ir šokių ansamblis „Jūra“, Albinas nuėjo ir ten.
- Ponia Jautakienė davė birbynę ir liepė ateiti, kai išmoksiu pūsti, - pasakojo Albinas Batavičius.

Tai jis ir mokėsi. Dieną nebūdavo laiko, todėl tekdavo groti naktimis. Pakišdavo birbynę po pagalve, kad kaimynai garso negirdėtų, ir, atsiklaupęs prie lovos, pūtė, kol išmoko. Gerokai nustebino vadovę Nijolę Jautakienę, kai po savaitės jau mokėjo beveik visą repertuarą.

Vilniaus universitete, kur studijavo ekonomiką (!), grojo birbyne Vlado Bartusevičiaus vadovaujamame dainų ir šokių ansamblyje. Nors baigęs universitetą dirbo įvairius su prekyba susijusius darbus, ilgainiui trauka muzikai nugalėjo. Pradėjo dainuoti, grojo žymiajame Mataičių folkloro teatre, kur dirbo iki jam išyrant. Dabar groja Vilniaus žemaičių ansamblyje „Tyklė“, kuriam vadovauja Vitalija Brazaitienė.

Ir maitintoja, ir guodėja

- O labiausiai tai mėgstu bandoniją, - sakė Albinas Batavičius ir pasidžiaugė turįs šiuo metu net šešias.
Pasak Albino, bandonija - savitas instrumentas. Visa jo esmė – dumplėse, specifiniuose atsikvėpimuose.

- Tik grojant „iš kepurės“, išsaugant senųjų muzikantų tradicijas, galima parodyti tikrąjį bandonijos  grožį ir spalvingumą, - įsitikinęs bandonijos maestro Albinas Batavičius.
 Jis ne kartą girdėjo jaunuomenę grojant klasikiniu, taisyklingu būdu, tiktai to bandonijos sodrumo ir gyvybingumo tada nebebuvo.

- Ir dabar dar groju vestuvėse, jubiliejuose. Net nuostabu, kaip jauni žmonės, pasirodo, mėgsta liaudišką muziką, - pasakojo Albinas Batavičius ir klausė, - Manote būčiau galėjęs iš savo menkos pensijos aukcionuose nupirkti retų nuotraukų, važinėti po visą Lietuvą ieškodamas medžiagos savo knygoms? Padėjo bandonija ir tie jubiliejai.

Albiną Batavičių su savo mylimu instrumentu dažnai galima pamatyti ir „Duokim garo“ laidose, ir festivaliuose, ir šventėse. Taip su instrumentu suaugta, kad, rodos, kitaip ir būti nebegali.

Bajorystė įpareigoja

- Mano senelis Petras Vincentas Batavičius gimė 1800 metais, o vedė  tik 1883-aisiais gerokai už save jaunesnę bajoraitę Danilačiūtę. Jie užaugino gausią penkių vaikų šeimą, kurioje gimė ir mano tėvas. Šiais metais Šilalės rajone, Pakoplyčio kaime surengėme bajorų Batavičių susitikimą. Giminė plati, suvažiavo daug žmonių, - džiaugėsi Albinas Batavičius. Ir pridūrė, jog bajorystė įpareigoja.  Laikytis žmoniškumo, kultūros, nekalbėti netiesos nešiojant seną Batavičių pavardę tiesiog būtina.

Paties Albino šeimoje užaugo sūnus ir dukra. Sūnus dirba užsienyje, duktė vilnietė, po universiteto įsidarbino vaikų darželyje auklėtoja. Senelio pėdomis nepasuko ir anūkėlės. Nida,  nors vaikystėje ir mėgo dainuoti, tapo visažiste. Septintokė Gilanda irgi nemuzikuoja. Visa šeima laiko save vilniškiais ir į Albino numylėtą Tauragę retai atvažiuoja.

- Užtat vardus anūkėlėms išrinkau pats. Kai mažėlę nuvežiau  į Oplankį aplankyti Gilandos piliakalnio ir papasakojau legendą, ji labai didžiavosi gavusi tokį vardą, - sakė Albinas Batavičius.

Dar trupinėlis pamąstymų

Labiau į žemiškus dalykus linkusi Tauragės žemė užaugino nedaug žmonių, kurie imponuotų savo išskirtinumu, polinkiu į ilgalaikes, visai tautai reikšmingas vertybes. Todėl ryški Albino Batavičiaus asmenybė ir jo veikla yra tarsi dievo dovana tauragiškiams. Savo begalinio darbštumo ir meilės tėviškei dėka savo darbais jis po kruopelytę surankiojo paminklą Tauragės kraštui. Albino Batavičiaus surinktose fotonuotraukose ir  užrašytuose prisiminimuose atgijo Žemaitijos kaimelių, jų žmonių praeitis. Išsaugotos buvusių gyvenimų, įvykių akimirkos yra neįkainojama vertybė ne tik šiandieninei Tauragės kartai, bet ir visai Lietuvai. Tik ar mokėsime tuo pasinaudoti?

Komentarai

 #
Aš jus prisimenu,dėstėte prekybos mokykloje ,prisimenu linksma,šposininka ,išlikusį nuotrauka
 

Komentuoti

(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.

Reklama

 

 

 

 

  

 

tauragiskis.lt Webutation