21 Lapkritis 2017, Antradienis

 

Pirmas
 

Mieli „Kūlgrindų“ skaitytojai, šiandien pateikiame Jums Skaudvilės literatų klubo „Laiko lašai“, įkurto 2005 m., kūrėjų poezijos. Klubo vadovės Zitos Jurevičienės teigimu, čia susibūrę bendraminčiai rengia literatūrinius vakarus, susitikimus, knygų pristatymus, kuria poetines muzikines kompozijas, dalyvauja rajoninėse ir respublikinėse poezijos šventėse. Klube vyrauja žmogaus dvasinio aktyvumo rūšys: pažinimas, saviraiška, kūrimas, vertinimas, bendravimas.

 

 

ZITA JUREVIČIENĖ                                                   

 Metų triptikas

 

I

 

Lango akys pravirko

pavasario ašarom.

Akiduobės karščiavo

saulėlydžio gaisru.

Aš tą skausmą jaučiau.

Jį liečiau

savo pirštais.

Ir tą pirmąjį kartą

man buvo

ramu.

 

II

 

Žalias vasaros vakaras

 įsitaisė prie mano lango.

Tylėjom ir laukėm,

kol tyla suskambo.

Pilkom debesų properšom

atbėgo mėlynas vakaro vėjas,

tačiau nesuprato,

 kad ne jo ilgėjaus.

 

                      

                        xxx

 

Belaukdami

Paseno mano eilėraščiai.

Dar ieškau jų,

Bet pėdų nerandu.

Gal skrieja

Kaip lapai sulyti,

Be takų.

Gal šlama

Neramūs per naktį

Kaip liūdnos saulėlydžių žolės

Prie užakusių

Atminties

Ežerų

 

                        Dovana

 

Kada vorai iškarsto savo drobes

Ir gervių virkavimus išgirstu,

Ateina neramus žinojimas:

Vakardiena – trumpa istorija,

Rytojus – paslaptis,

O ši diena – tai dovana.

Ta dovana – lyg rudeninis obuolys.

Tad dovanoju ją

Visiems ir kiekvienam, –

Tik rinkitės!

Mielieji,

Stabtelkit trumpam, –

Dalinkitės!

Tiktai klausykite viens kito

Širdimi!

Tik neišeikit, žmonės,

Abejingi

Po kojom dovaną

Kaip obuolį sumindami!

 

xxx

 

Paklausyk savo laiko

Tu nuolatos gauni jo laiškus,

tik neišmokai skaityti tylos –

gyvenimo godulys –

tas nebylus atodūsis –

nepavėluos - - -

Klausyk!

Jau muša vėl,

berods, devintą.

O širdis –

dar užrakinta.

Jau – dvylika!

Kris žalias spindulys,

atvers sielos duris.

Nereikia gal?..

Neverta.

Suklups atodūsis be vardo.

Po blėstančia dangaus skara –

Sulopyta vilties skara.

 

 

RITA GRINIENĖ

 

Ruduo

 

Jau paskenduoliai karklai vėl tamson subrido,

Kažkoks žmogaus šešėlis dar praplauks toli.

Ir pasiliks naktis iki vėliausio ryto,

Grūmos, lietum nuplaks, jei ką sutiks kely.

 

O tavo mažas langas užsimerks kaip vaikas

Bijos, kad medžiai verkia vėtroj surišti.

Ir būsit vėl: tik tu ir tavo laikas

Dienos, žmonių ir džiaugsmo pakrašty.

 

Kelionė

 

Mažą dieną už rankos veduos,

Pilką žvirblį pagirdau klane

Ir paklausiu, gėlė ar giedos

Žydrą džiaugsmą žydėjimui. Ne,

 

Negaliu jų palikti vienų,

Nepaglostytų, nepaguostų,

Į nepaprastą šalį vedu

Ir pati nuo kelionės svaigstu.

 

Ten, kur žemėje verias dangus

Ir danguj šviečia žemės rasa...

O pasaulis toks geras, jaukus

Ir šilta begalybė visa.

 

JURGA KASPARAITIENĖ

 

Himnas tiesiog žmogui

 

Kiek daug troškimų ir svajonių

Žmogaus gyvenime patirta,

O dar daugiau tikrovės, abejonių

Paties likimo mums paskirta.

 

Maištauti prieš likimą siela trokšta

Nors tai beprasmiška ir keista,

Bet į savo svajonių bokštą

Įkopti kiekvienam juk leista.

 

Jei tiktai pats to nori,

Gali ir lemtį nugalėti

Pasukt gyvenimo laivelį oriai

Tik rankų susidėjus nesėdėti.

 

Bijai dėl meilės pražūtingos,

Tos motinos kančių ir sielos džiaugsmo?

Pamilki, tarkim, jūrą ar mirtį palaimingą

Ir patikėk – Tu nebejausi skausmo.

 

O kai gyvenimas atrodo juodas ir beprasmis,

Ir nebepakeli Tu jo rutinos,

Spjauk jam į veidą drąsiai

Ir prisiglauski gamtai prie krūtinės.

 

Sušuki jūrai siaučiančiai galingai,

Įsisupusiai į vėtros kiaurąjį apsiaustą.

Ir sustabdyk akimirką žavingą,

Kaip kažkada padarė Faustas.

 

Kas tau tik nepatinka, gali keisti,

Juk tam tu ir esi žmogus.

Neleisk gyvenimo saulutei nusileisti,

Nes nusigrauši kada nors nagus.

 

Šį vakarą manęs prašei Tu duonos...

 

Šį vakarą manęs prašei Tu duonos,

O ryt gal aš Tavęs prašysiu trupinių.

Likimas – tai žiaurus tironas,

Kai iš silpnybių šaiposi žmonių.

 

Per sniegą jų pėdom jis prie šiukšlinės seka

Nebyliai persismelkęs atliekų kvapu,

Ir riebalų srove per smakrą teka

Tiems, kurie ikrą užgeria baltu vynu.

 

Benamiams šaltą naktį apklotu pavirsta,

Nors kartu su vėju stūgauja aplink.

Tiems, kurie turi – pridėti nepamiršta,

O iš tų, kam  trūksta – paskuba atimt.

 

Dažniausiai tie, kas turi, daug burnoja,

Likimą keikia susiriesdami,

O kas su išbandymais kovoja,

Suvokia, kad likimas eina su viltimi.

 

Tokia pasaulyje lygybė, rodos,

Be paaiškinimų ir be prasmių:

Šį vakarą manęs prašei Tu duonos,

O ryt gal aš tavęs prašysiu trupinių...

 

  VIOLETA DABULSKIENĖ

 

Norėčiau numirti iš meilės,

nukraujuoti ant žalios rytmetinės žolės,

apkurst nuo lakštingalos trelės,

pakalnučių žiedais išskaudėt.

 

Užsirišti akis rudeninio voratinklio gijom,

išraudoti šermukšnių lietum,

ir pralėkus vaivorykščių sijom

užsikloti žvaigždėtu dangum.

 

Smiltele išbyrėti ant vaikiško delno,

it žuvėdra iššaukti stygas,

atkartoti bangų mūšos aidu

ir ištirpt sušnibždėjus - tai aš...

 

***

 

Suklupo vakaras tylus prie mano kojų

ir rymo lyg smūtkelis tarsi klausdamas,

kodėl per daug ir per toli galvoju

mintis, lyg voras tinklą ausdama.

 

Tai pasakyk man, ko toks Dievas liūdnas,

ko taip pavargo į mane žiūrėdamas

ir sustatytas pakely neišsipildžiusių svajonių urnas

nepriekaištaujančiu žvilgsniu lytėdamas.

 

Ir tu sakai man, kad dar galim pasirinkti

skaistyklą žemėj, pragarą ar rojų,

paėmus Dievo ranką pasitikti

visai nelaukiamą, bet neišvengiamą rytojų...

 

   KĘSTUTIS DABULSKIS

 

***

Kai saulė leidžias vakaruos,

Paukšteliai savo giesmę baigia,

Aš mintimis esu kalnuos,

Kurių viršūnės dangų laiko.

Tenai aš vaikščioju ramus,

Ten mano siela Dievą randa,

O jei šalia esi ir tu –

Gyvenimas lyg rojus tampa.

                    

                        ***

Sėdžiu aš ant kranto,

Mano sielą krokodilai kramto.

Nors tu jų ir nematai,

Mano sieloj jie – tikrai!

Baigia jie praryt jausmus,

Nuoširdžius, ir netikrus 

Siela mano – be jausmų

Lyg to zombio iš kapų.

Nebetikiu aš žmonėmis,

Kalbomis netikromis.

Šypsenos kerštingos jų

Lyg tų zombių iš kapų.

Stengsiuos būt visai kitoks,

Jei tik Dievas man tai duos,

O jei likimas kaip ir tų –

Būsiu zombis iš ...

 

                    ARTŪRAS MAURIUS

 

Valkata

 

Kai vienas tu tuščia gatve eini

Ir nieko kelyje nesutinki,

Bijai išvyst pažįstamas akis,

O galvoje vienui viena mintis.

 

Praeivis vienišas pro šalį eis,

Pažvelgs ir savyje tave nuteis.

Tu neišdrįsi ,,labas” pasakyt,

Bet panieka pro šalį nepraslys.

 

Tu valkata, paklydęs naktyje,

Ilgai tiesos ieškojęs savyje,

Netekęs net senų gerų draugų,

Be šilumos ir be jaukių namų.

 

Kažkur palikęs viską, kas brangu,

Be norų, be vilčių ir pastangų,

Na, kam bandai ir vėl surast save,

Tu valkata, paklydęs naktyje.

 

Smaragdo miesto niekaip nerandi

Ir laimės kraštas taip labai toli.

Nors dėsi savo pėdą už pėdos,

Likimo deivė iš tavęs kvatos.

 

Nors dar kažkas rusena tavyje,

Bet tas ,,kažkas” tikrai nebus liepsna.

Tu galvą nulenki ir vėl eini...

Tiesiam kely klumpi ir paslysti.

 

                      Vėjas

 

Tik vėjas braižosi aplink duris,

Tik vėjas žino, ar atidarys,

Tik vėjas atneša sapnus,

Tik vėjas žadina jausmus.

 

Galbūt kartu su rudeniu žvarbiu

Dalinsimės savos širdies skausmu.

Su vėju, kurs atneša sapnus,

Su vėju, kurs žadina jausmus.

 

Atverk duris ir vėją įsileisk vidun,

Neleiski jam pūsti lėkti dar kažkur kitur.

Nereiks jam ūžaut kamine,

Nereiks paklysti vėjui laukuose.

 

Tu vėją nuramink ir apkabink,

Mintis slapčiausias savo išsakyk.

Ką jam sakei – tik vėjas težinos,

Mintim tavojom miegantį apklos.               

 

DALIA PETKEVIČIENĖ

 

Vaivorykščių medaus rugsėjis

 

Pripylė degančius skliautus.

Pasėjęs.

Rugių aruodai kužda, šaukia,

Ražienų drobule arimai gula,

Plaukia.

Ruduo, išmetęs tinklą viršum

Dobilienų,

Įsikaria įkaitusiu klevų kamienu –

TIK RAŠKO ŠILKĄ, ŠIAUŠIA,

Pintinėj paslepia geltoną kriaušę.

 

Nuogom alkūnėm pasirėmęs,

Vaivorų šulinį gaivos prisėmęs,

Trimitą skardųjį žaroj išrauna,

RUGSĖJĮ KREGŽDĖ lyg kulka PAŠAUNA.

 

***

Kai žemė klumpa rudeniu,

Skubu Tave ištiesti.

Jeigu kažkas nuliūdino,

Iškelsim saulės skėtį.

 

Drėgnom langų blakstienom

Balti drugeliai vaikšto,

Tu vėl esi toks vienas –

Atsiųsiu širdį laišku.

 

Į šviesią saulės pilį

(Nors ledo gėlės šneka)

Atneški žodį „myliu“,

Kad paukščiai rastų taką.

Straipsnis spausdintas 2012 m. rugsėjo 18 d. laikraštyje. Nr. 71 (2729)

 

Komentuoti

(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.

Reklama

 

 

 

 

  

 

tauragiskis.lt Webutation