21 Lapkritis 2017, Antradienis

 

Pirmas
 

Šiandien – Tarptautinė mokytojų diena. Ta proga prisimename šią visais laikais reikalingą profesiją ir ją pasirinkusius žmones. Kokio mokytojo laukia šiandieninė visuomenė ir kas šiandien imasi šio atsakingo darbo? Kas šiame darbe svarbiau: ryški, savita mokytojo asmenybė ar universitete įgytos žinios? Tauragės Martyno Mažvydo pagrindinės mokyklos mokytoja metodininkė Virginija Norkevičiūtė, jau keturiasdešimt antrus metus dėstanti rusų kalbą, turi savo požiūrį į mokytojo darbą bei jaunosios kartos ugdymą. Kai kuriomis savo mintimis sutiko pasidalinti ir su „Tauragiškių balso“ skaitytojais.

Atvažiavo atsitiktinai, užtruko ilgam.

- Turėčiau būti žemaite, - kaip visada šmaikščiai atsakė Virginija Norkevičiūtė, paklausta apie savo
giminės šaknis.
Mat, tuo metu, kai ji gimė, Norkevičių šeima gyveno Raseinių rajone, netoli Betygalos. Vėliau vaikystė, jaunystė bėgo Kaune, Vilkaviškyje. Nors jau daugiau nei keturiasdešimt metų Virginija Norkevičiūtė mokytojauja Tauragės krašte, graži, taisyklinga Vilkaviškio tartis nedingo iki šiol.
- 1971 metais, po studijų, pagal paskyrimą turėjau vykti į Kauno rajoną, tačiau likimas viską sutvarkė savaip. Mano kurso draugė kauniškė buvo paskirta dirbti į atokią Žemaitiją. Tai mudvi ir apsikeitėme. Kur ta Tauragė - net nežinojau. Gal todėl atmintyje vis dar išlikusi pirmoji kelionė miškingais keliais į pirmąją darbovietę. Kai autobusas nuo Kauno pasuko link Tauragės, tai vien miškus ir temačiau. Buvo nejauku, - pasakojo Virginija.
Pirmąja darboviete tapo Lomių aštuonmetė mokykla. Kaip teigė pati, čia išmoko dirbti.
- Tai buvo puiki mokykla, tvirtas, profesionalus kolektyvas, kuriam tada vadovavo direktorius Lionginas Jautakis, - su pagarba pasakojo mokytoja.  
Pasak Virginijos, čia niekas niekam nepavydėjo sėkmės, visada padėdavo kuo galėdami. Todėl į savo antrąją, Laukėsos aštuonmetę mokyklą Virginija Norkevičiūtė atvažiavo su gražiu pedagoginio darbo patirties kraičiu. Čia prabėgo brandžiausi mokytojos veiklos metai. Jei ne permainų vėjai, gal Laukėsos mokyklėlėje dirbtų iki šiol. Tik mažėjant mokinių skaičiui, mokyklai rusų kalbos mokytojos nebereikėjo. Dabar mokytoja Virginija Norkevičiūtė, nors po senovei gyvena Eičiuose, mokytojauja seniausioje Tauragėje Martyno Mažvydo pagrindinėje mokykloje. Kaip pastebėjo pedagogė, darbo čia netrūksta. Vien šiais metais didžioji dalis mažvydiečių kaip antrąją užsienio kalbą pasirinko rusų kalbą.

„Auginame vaikus ne Lietuvai“

   
- Mes dažnai pamirštame, kad mūsų mokiniai jau XXI a. žmonės: protingesni, gerai susipažinę su šiuolaikinėmis technologijomis. Tik gaila, kad dažnai inertiški, tingesni, vartotojiški. Per didelis laisvumas, judrumas jiems dažnai trukdo, - mąsliai kalbėjo mokytoja Virginija apie dabartinę jaunąją kartą.  
Jos manymu, šiandieninė mokykla, suteikdama didelį žinių kiekį, per mažai dėmesio skiria dvasiniams dalykams, bendravimui.
- Auginame kosmopolitus visam pasauliui, bet ne Lietuvai, - su širdgėla pridūrė pedagogė, pastebėjusi, kad tai ne tik mokyklos, bet ir visos valstybės problema.

Apie pomėgius ir laisvalaikį

Kaip sakė pati Virginija, jos galvoje visada knibždėjo krūvos idėjų. Kai kurių laikui bėgant teko atsisakyti, kitas pavyko gražiai įgyvendinti. Studentiškais metais šokinėjo parašiutu, domėjosi stendiniu šaudymu. Jau dirbdama mokytoja žavėjosi kalnų turizmu. Iki šiol su nostalgija prisimena žygius Sibiro upėmis, archeologines ekspedicijas. O kur dar ekskursijos po visą buvusią Sovietų Sąjungą, kai pasisekė aplankyti net visų penkiolikos buvusių respublikų sostines? Pomėgiu keliauti užkrėtė ir savo mokinius. Kartu su jais aplankyta ne viena puiki vietelė.
Visi, kas pažįsta Virginiją, žino, kad ji yra nenuilstanti žvejė ir aistringa grybautoja.
- Žvejyba – mano meditacija, - šypsojosi Virginija, pridurdama, kad jai smagu pabūti vienai gamtoje, pamąstyti. Nors prisipažino, kad, užkibus geram laimikiui, visos jos „filosofijos“ kaip mat išgaruoja.
O apie garsiuosius marinuotus Virginijos baravykiukus sklinda legendos ne tik Eičiuose, bet ir visoje Lietuvoje. Jais dosniai pavaišinamas kiekvienas, apsilankęs Virginijos namuose. O svečių pas ją niekada netrūksta. Visus, pabuvojusius mokytojos namuose, nustebina ne tik puikieji grybukai, bet ir daugybė knygų.
- Labiausiai vertinu bendravimą su žmonėmis ir knygas. Visą gyvenimą daug skaitau. Skaitymas suteikia mąstymui ir mintims laisvę, - sakė Virginija Norkevičiūtė.
Mokytoja apgailestavo, kad dabartiniai jos mokiniai skaito mažokai, ir tai ją liūdina. Pedagogė ir pati yra sukūrusi ne vieną eilėraštį.
- Dabar jau neberašau, - trumpai apie šį savo pomėgį prasitarė Virginija. Nors literatūrinę visuomenę žavi  jos kūrybos spalvingumas, gilus mąstymas, erudicija.

Apie stebuklingą „Vakarutės“ aurą

- Kai 1993 metais kartu su Eičių bibliotekininke ir poete Ramune Palekaite kūrėme susitikimų klubą „Vakarutė“, manėme, kad tai bus mokytojų susibūrimų vieta. Dabar mūsų „Vakarutė“ išaugo, jos nariais gali būti visi norintys, - dalijosi mintimis apie šią savo veiklą Virginija Norkevičiūtė. Jau daugelį metų ji yra šio klubo pirmininkė.
- Tik į Seimą visiems norisi, o čia tokios pareigos, kurių niekas nesiima. Tai tenka man, - pokštavo Virginija Norkevičiūtė.
Ir tik tie, kuriems teko lankytis „Vakarutėje“, žino, kiek triūso, širdies atiduoda ir nepamainoma pirmininkė, ir kiti klubo nariai. Klubo svečius žavi jaukumas, nuoširdus ir paprastas bendravimas. Čia jaukiai jaučiasi įvairiausių profesijų žmonės, neaplenkia žymūs menininkai. Paradoksas, bet girių glūdumoje pasislėpusią „Vakarutę“ aplanko tiek įžymybių, kad galėtų pavydėti net didieji kultūros centrai.

Mokytoja Virginija žino sėkmingo darbo formulę

Šį rudenį pradėjusi 42-uosius mokslo metus, mokytoja metodininkė Virginija Norkevičiūtė kolegų ir mokinių tarpe yra vertinama kaip ryški, profesionali, talentinga specialistė. Ji pati tokių komplimentų nesureikšmina ir mano, kad pačiam mokytojui yra labai svarbu suformuoti požiūrį į save kaip asmenybę.
- Norint kuo nors dalintis su kitais, ir pačiam reikia labai daug turėti, - įsitikinusi Virginija Norkevičiūtė.
Jos manymu, pilki, be polėkio mokytojai negali užauginti kūrybingų, sumanių ir darbščių jaunų asmenybių. Todėl nėra gerai, kai į mokyklas ateina dirbti atsitiktiniai žmonės. Tai neatneša naudos mokiniams, smukdomas mokytojo prestižas.
- Mokytojas geriausiai dirba tada, kai ko nors neturi, - įsitikinusi Virginija Norkevičiūtė ir, įtardama neišsakytą nuostabą, retoriškai paklausė, - Na kur jūs matėte poetą, kuris, po sočios vakarienės patogiai įsitaisęs ant sofutės, būtų sukūręs šedevrą? Tie patys dėsniai tinka ir mokytojams. Antra vertus, mokytojams turi būti sudarytos sąlygos norėti dirbti. Kai mokytoją į kampą įspraudžia betikslės atestacijos, perdėtas visose mokyklose pasitaikančių aktyvistų bruzdesys, gero mokytojo darbo, gilaus požiūrio į ugdymą sunku tikėtis.
Į klausimą, ko reikia geram mokytojui, Virginija atsakė matematiškai tiksliai:
- Geras mokytojas = darbštumas + kūryba + talentas.
Gerai pagalvojus, formulė, yra ir talpi, ir gera. Ji, ko gero, tinka ne tik mokytojams.

Sigutė PUMPUTIENĖ

Komentarai

 #
Puiki Mokytoja ir kolegė. Sėkmės.
 
 #
su talentu sunku nesiskaityti, bet mokykloje daug kas nužudoma kvailais reikalavimais...
 
 #
Sėkmės Tau, Virginija, visuomet žavėjausi Tavo kūrybimgumu, originaliu humoru. Sėkmės kūryboje, Vakarutes veikloje, asmeniniame gyvenime... Nuoširdžiai...
 

Komentuoti

(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.
(If you're a human, don't change the following field)
Your first name.

Reklama

 

 

 

 

  

 

tauragiskis.lt Webutation